Laikraštis buvo ir yra drauge su tikinčiaisiais laisve

Šiandien mūsų palangėse plevena atminimo liepsnelės. Šiandien pavakare Gargždų parke nepaisydami šaltos žiemos smūgių uždegsime Laisvės žibintus. Kartu su Lietuva minėsime 25-ąsias tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines. Kruvinąją 1991-ųjų naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, dar per 600 taikių gyventojų buvo sužeista.

Sąjūdžio paraginti ir mūsų rajono žmonės tomis dienomis jautriai atsiliepė į tragiškus įvykius, parodė ryžtingą ir orų nusiteikimą kovoti už Lietuvos valstybingumą, jie nedvejodami važiavo į sostinę ginti Parlamento. „Dievas mus laimina, ir mes laimėsime!“ – mūru už savo šalies laisvę stojo ir daugiatūkstantinė gargždiškių minia po tragiškosios nakties sekmadienį susirinkusi centrinėje miesto aikštėje.

Praėjus 25-eriems metams ne gėda atsiversti ir mūsų laikraštį „Banga“, kuris be valstybinės ir kabelinės televizijos transliacijų, vietinio radijo laidų, buvo vienas pagrindinių informacijos šaltinių būtent rajono žmonėms.

Pirmajame puslapyje – padrąsinimas

Šios mūsų šaliai itin reikšmingos datos paminėjimo išvakarėse „Bangos“ redakcijos archyvuose susiradau 1991-ųjų sausio mėnesio laikraščio numerius. Jie kupini žinių apie reikšmingiausius įvykius, žmonių reakciją, rajono Sąjūdžio veiksmus. Laikraščio pozicija tvirta ir aiški. Sausio 12-osios numerio pirmajame puslapyje laikraštis oriai, didžiuliu šriftu kreipiasi į savo skaitytojus: „Brangūs rajono gyventojai! Mūsų Lietuva – vėl pavojuje. Susitelkimo, rimties, vienybės šiomis sunkiomis išbandymų dienomis!“ Puikiai atsimenu nerimo kupiną tą penktadienio pavakarę, kai kartu su šviesaus atminimo žurnaliste Irena Kasperavičiene rašėme šias kelias eilutes ir jas jau telefonu perdavėme į spaustuvę. Žurnalistinė nuojauta tuomet mūsų neapgavo: jautėme, jog savaitgalį dėl suįžūlėjusių sovietinės kariuomenės veiksmų bręsta neeiliniai įvykiai, galintys pakeisti ir mūsų valstybės, ir mūsų pačių likimus. Tomis keliomis eilutėmis bylojome, kokią poziciją pasirenka redakcija. Tuo norėjome įkvėpti ir padrąsinti savo skaitytojus.

Iš dabarties pozicijų atrodo, o kas čia tokio reikšmingo? Bet prisiminkime, kad tuomet nebuvo naujųjų technologijų, kad laikraštis buvo rengiamas iš anksto ir jau penktadienį per pietus atiduodamas į spaustuvę. Po to jau beveik nebebūdavo galimybių jį keisti ar taisyti. Tą penktadienį su mumis vieningi buvo ir spaustuvininkai – be jokių burbėjimų jau pavakare perdarę „Bangos“ pirmąjį puslapį. Spaudos žodis tada buvo ypač vertinamas.

Žmonės Gargžduose stovėdavo eilėje prie spaudos kiosko, laukdavo, kada atveš nepriklausomus Lietuvos laikraščius. Tuomet, kai buvo užgrobti Spaudos rūmai ir neišėjo dienraščiai, sausio 15 d. prie Gargždų spaudos kiosko kilo incidentas dėl to, kad jame buvo pardavinėjama svetimos valstybės ir TSKP, paskelbtos už Lietuvos Respublikos įstatymo ribų, šmeižikiška spauda. Žmonės tai įvertino kaip pasityčiojimą iš nekaltų aukų, kaip spjūvį savo valstybei. Rajono Sąjūdis reagavo pareiškimu „Bangoje“, kuriame apeliavo į spaudos platintojų pilietinę pareigą, ragino netalkininkauti okupantams ir elgtis pagal sąžinės balsą.

Sąjūdis pakvietė – žmonės atėjo

Pirmadienį į redakciją sugrįžome labiau subrendę, kiekvienas savaip išgyvenęs vieną svarbiausių naktų mūsų valstybėje. Tuometė redakcijos sekretorė Vijoleta Tamošauskienė ir korektorė Dalia Kaunienė, beje, mažamečių vaikų mamos, – tikros Sausio 13-osios liudininkės, budėjusios prie Seimo. Laikraščio fotokorespondentas Vidmantas Matutis savo iniciatyva išvažiavo į sostinę, kai Lietuva laidojo kraupios nakties aukas, geriausius savo tautos vaikus. Jo fotoreportažas išsiskyrė autentiškumu, ne tik žurnalistiniu rakursu, bet ir labai jautriu požiūriu. Tos „Bangoje“ išspausdintos visuotinio gedulo nuotraukos per dvidešimt penkerius metus nenublanko, o įgijo neįkainojamą dvasinę vertę.

„Žuvusieji mūsų broliai ir sesės patvirtina aukštą nepriklausomo gyvenimo kainą… Šiandien viešumoje dažniau girdime apie nusivylimą ir nepasitenkinimą esama padėtimi, kalbama apie kylančias kainas ir nedidėjančius atlyginimus. Tai pagrįsti rūpesčiai. Tačiau kas gali atlyginti motinai, kuri dienas ir naktis save atiduoda vaikui; mokytojui, kuris ne tik savo žinias, bet ir gerumą, meilę, sąžiningumą skiepija savo mokiniams; gydytojui ir slaugytojai, kuri negaili savo laiko ir jėgų, kai reikia gelbėti ligonius? Kas atlygina savanoriams? Kas gali atlyginti už meilę ir gailestingumą? Vienintelis atsakymas – tikroji meilė yra besąlygiška ir nesuinteresuota ką nors gauti. Būtent tokia meilė yra tautos pamatai“, – minint Sausio 13-osios 20-metį iškilmingame minėjime kalbėjo kardinolas J. A. Bačkis. Ir šiandien, po penkmečio, šie žodžiai tebesminga tiesiai į širdį.

Sausio 13-osios popietę „Bangos“ korespondentai dalyvavo rajono sąjūdiečių sukviestame mitinge aikštėje prie Savivaldybės. Žurnalistė Virginija Lapienė publikacijoje praneša, kad po sekmadienio šv. Mišių mitinge dalyvavo apie 4 000 žmonių. Mitingą filmavo kabelinė televizija, ir vakare gargždiškiams buvo parodytas įrašas. Vėlgi noriu akcentuoti, jog tuomet nebuvo socialinių tinklų, interneto ir kitų sparčiųjų technologijų. Bet tą įsimintiną savaitę ištisomis paromis dabartinėje Muzikos mokykloje pirmame aukšte dirbo Sąjūdžio būstinė. Ten naujausių žinių sužinoti rinkdavosi žmonės, siūlydavo savo pagalbą, nešė maistą tiems, kurie naktį skubiai autobusais išvyko ginti parlamento. Žmonės budėjo ir prie svarbių rajono objektų. Apie tai išsamiai laikraščio puslapiuose rašė sąjūdietė, žurnalistė Aldona Vareikienė.

Lietuvai prisiekė gargždiškių akivaizdoje

Tą reikšmingąją Lietuvai savaitę „Bangos“ periodiškumas buvo neįprastas: laikraštis, skubėdamas pateikti kuo šviežesnę informaciją, išėjo net tris kartus: antradienį, penktadienį ir šeštadienį. Visų numerių laikraščio pavadinimas juodame fone – gedulo ženklas dėl žuvusiųjų laisvės gynėjų.

Antradienio pirmajame puslapyje svarbiausia rajonui žinia – mitingo dalyvių Gargždų aikštėje drąsus ir aiškus pareiškimas. Tą sekmadienio popietę po kruvinosios nakties tiek Sąjūdis, tiek tuometė rajono valdžia, prokuratūros atstovai daugiatūkstantinės minios akivaizdoje pasižadėjo dirbsią tik pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir remsią teisėtą Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę. Gyventojų mitingo pareiškime akcentuojama, kad sovietinės kariuomenės veiksmai yra okupacija, todėl „rajone paklusime tik teisėtai išrinktai savivaldybės Tarybai ir jos valdybai“, „nevykdysime jokių okupacinės valdžios nurodymų“.

„Mūsų siekis – Nepriklausoma Lietuva. Vardan jos mes nugalėsime tarpusavio nesantaiką. Mes ramūs, santūrūs, išdidūs, nes teisūs. Mes drauge. Mes nugalėsime“, – tvirtu pasiryžimu ir tikėjimu baigiamas mitingo dalyvių pareiškimas.

Tų atmintinų sausio dienų „Bangos“ puslapiuose daug patriotiškumo proveržių: rašėme apie pavienių žmonių, darbo kolektyvų pasipriešinimo sovietinei agresijai telegramas (tada turėjome tik telegrafą!), siunčiamas į Maskvą, apie krašto apsaugos situaciją, apie šmeižikiškos informacijos platintojus, apie tai, kaip atsisakyti TSRS pilietybės, spausdinome rajono Sąjūdžio pareiškimus, skaitytojų nuomones, laisvės gynėjų pasisakymus ir t. t.

Daugelis „Bangos“ straipsnių autorių, taip pat ir laikraščio žurnalistai tuomet honorarą skyrė įsteigtam Lietuvos Nepriklausomybės aukų fondui.