Lietuvininkai šimtmečius puoselėjo savo tapatybę
Plikių kultūros namuose susirinkę lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai ir jai prijaučiantys žmonės minėjo Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 100-metį. „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“ – šie Mažosios Lietuvos himno žodžiai, kuriais neseniai prasidėjo šventinis renginys, – pasididžiavimo savo istorija, tapatybės išsaugojimu akcentas.
Istorinis įvykis, nulėmęs krašto ateitį
Šiemet labai reikšmingas įvykis: 100 metų, kai Klaipėdos kraštas sujungtas su Didžiąja Lietuva. Šie metai paskelbti Klaipėdos krašto metais – proga iš naujo versti istorinio Mažosios Lietuvos regiono praeities puslapius, saugant lietuvybę puoselėjusių lietuvininkų atminimą, pagarbą perduodant jaunajai kartai. Šios šviesos įkvėpta lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkė Renata Čėsnienė jos narius ir kitus neabejingus kraštui žmones pakvietė į šventinį renginį Plikiuose, Klaipėdos krašto miestelyje.
„Mane sujaudino, palietė jausmus mūsų krašto, Mažosios Lietuvos, himno žodžiai, – kalbėjo susirinkusiuosius pasveikinęs Plikių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas lietuvininkas Liudvikas Fetingis. – Koks svarbus šis sakinys „lietuviais esame mes gimę“. Jis primena, kad Lietuva po Melno taikos sutarties paties Vytauto Didžiojo buvo padalinta į Didžiąją ir Mažąją: Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštas atiduotas kryžiuočių ordinui. Mes galime didžiuotis ir džiaugtis, kad per kelis šimtmečius tie lietuviai, lietuvininkais vadinami, išlaikė savo kalbą, lietuvišką tarmę iki Antrojo pasaulinio karo, iki šių dienų. Dabar mažai kalbančiųjų lietuvininkų šnekta.“
Kunigas L. Fetingis akcentavo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva vėl buvo padalinta: Vokietijai pralaimėjus, Klaipėdos kraštas perduotas Prancūzijos vyriausybei. Bet tai tik išėjo į naudą. „Klaipėdos krašto sujungimui su Didžiąja Lietuva visas pastangas dėjo Mažosios Lietuvos vadovybė, kurioje buvo Erdmonas Simonaitis, Jurgis Lėbartas ir kiti lietuvininkai, o Didžioji Lietuva prisidėjo. Didžiulė nauda, kad buvo prijungta Mažosios Lietuvos dalis – Lietuva tapo jūrine valstybe“, – dėstė L. Fetingis.
Stiprybės – iš himno žodžių
L. Fetingis retoriškai klausė, ar tautiečių troškimai išsipildė Klaipėdos kraštą prijungus prie Didžiosios Lietuvos? „Iš tiesų ne. Dar ir šiandien galime išgirsti žodį, kurį skaudu girdėti ne tik lietuvininkams, bet ir kitiems Klaipėdos krašto gyventojams – čia gyveno ir vokiečių tautybės žmonės, – kalbėjo L. Fetingis. – Iki 1939 m. mūsų bažnyčioje pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Gražiai sugyveno visi, bet lietuvininkus įžeidinėjo visą pokarį. Ir šiandien… Neseniai išgirdau pasakymą: „Neverta eiti į evangelikų liuteronų bažnyčią, nes tai vokiečių.“
Kunigas priminė, kokia nelaimė užgriuvo Klaipėdos kraštą prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Didelė dalis gyventojų žuvo, ištremti į Sibirą, neteko savo namų, ūkių. Grįžusiųjų iš evakuacijos nebepriėmė. „Skaudūs anų dienų prisiminimai, bet buvo ir gero, – sakė kunigas ir pridūrė, kad nepamirštume himno žodžių „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt.“
Scenoje buvo ir kitas svarbus istorijos akcentas – vaizdo projekcija – Mažosios Lietuvos istorinė trispalvė: žalia-balta-raudona. Nostalgišką nuotaiką kūrė iš Pagėgių kultūros centro atvykęs folkloro ansamblis „Kamana“, vadovaujamas Ksaveros Mikšienės. Gražiai derėjo šia proga dainuojamos lietuvininkų dainos, kurių daugumą užrašė Martynas Jankus, bei unikalia lietuvininkų šnekta dėstomos istorijėlės.
Susirinkusiesiems buvo demonstruojama vaizdajuostė – trumpas pasakojimas apie signataro E. Simonaičio perlaidojimą 1991 m. Lėbartų kapinėse. Ji priminė, kad tai vienas žymiausių Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio vadovų. Jis brangus mūsų kraštui, nes gynė lietuvininkų teises, atidavė savo jėgas, energiją, bet patyrė sunkų, negailestingą likimą – pateko į lagerį. Lietuvininkai E. Simonaitį palygino su galingu ąžuolu. „Jis visa širdimi tikėjo, kad lietuvių tauta ir Mažoji Lietuva bus laisva“, – šiais žodžiais garbus lietuvininkas buvo palydėtas į paskutinę kelionę savo krašto žemėje. Šią vaizdajuostę suskaitmenino R. Čėsnienės šeima – atsirado galimybė pamatyti daugeliui, ji svarbi ir dėl to, kad vaizdajuostėje įamžinta daug lietuvininkų, jau išėjusių amžinybėn.
Liuteronų pasididžiavimas
Renginio dalyviams surengta ekskursija į Plikių evangelikų liuteronų bažnyčią, pastatytą 1896 metais. Tai Klaipėdos krašto istorijos dalis, o 47 metus čia tarnystę atliekantis kunigas L. Fetingis – šios liudytojas. Čia paskirtas 1976 m. birželį bažnyčią rado užkaltais langais. Jis visą gyvenimą nepamiršo pirmųjų pamaldų. Susirinko apie 16 žmonių, bet užėjus lietui su perkūnija per stogą čiurkšlėmis bėgo vanduo. „Galvojau pasilikti ar bėgti – kur mane paskyrė likimas? – prisipažino kunigas. – Aš jau buvau paskirtas tarnauti Šilutėje ir ten gyvenau, bet buvau per daug aktyvus, ir sovietų valdžia išsiuntė į Plikius, kur bažnyčia be stogo ir langų. Kelerius metus valdžia sprendė, leisti mane, jauną vyrą, prie „tamsybininkų“ į bažnyčią ar ne. Taip, jie mus vadino tamsybininkais, ogi bažnyčia atnešė šviesą, lietuvišką žodį, lietuvišką knygą.“
Atkurtoje parapijoje tuomet buvo apie 200 narių, bet vyresniuosius palydėjo amžinojo poilsio, jaunesni emigravo.
Šioje neogotikinio stiliaus bažnyčioje išlikusi unikali sakykla, restauruoti senieji vargonai su pneumatiniu valdymu – parapijiečių pasididžiavimas, nuo pastatymo pradžios tebėra daniška krosnis. „Itin gražiai skamba mūsų varpas – tai priklauso nuo to, kiek jame įlydyta sidabro“, – pastebėjo L. Fetingis.
Prisiminimas ateities kartoms
Kunigas pakartojo, kad lietuvininkai 500 metų buvo žeminami ir skriaudžiami. Antai Plikių bažnyčioje yra lenta su sąrašu plikiškių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare. Visų pavardės suvokietintos, nors kai kurios aiškiai lietuviškos. „Lietuvininkams, išlaikiusiems savo kalbą – didžiausia pagarba“, – akcentavo dvasininkas.
Renginio dalyviai taip pat apsilankė evangelikų liuteronų kapinaitėse, kur pagerbė menininkės, vienos iš lietuvininkų bendrijos įkūrėjų, Evos Labutytės atminimą. Jos kūrybą ir visuomeninę veiklą įkvėpė meilė Mažajai Lietuvai.
Klaipėdiškė dr. Dalia Kiseliūnaitė, aktyvi lietuvininkų bendrijos tarybos narė, „Bangai“ kalbėjo, kad reikia stengtis gelbėti nuo sunaikinimo viską, ką dar galima išgelbėti, – lietuvininkų paveldą sunaikino karai, pokaris. Istoriniai pastatai, inžineriniai paveldo objektai nyksta ir dabar. „Turime keisti žmonių mąstymą, kad baigtų naikinti, turime stengtis, kad Klaipėdos kraštas būtų išskirtinis, savitas su savo tapatybe, dvasiniu ir materialiniu paveldu“, – sakė D. Kiseliūnaitė.
L. Fetingio teigimu, šis gražus renginys labai reikalingas, kad liktų prisiminimas ateities kartoms.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
