Marių milžinai aplankė pakeliui iš mokyklos

Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos mokiniams kelias iš mokyklos į namus, važiuojant autobusu, neprailgo. Užuot naršę mobiliuosiuose telefonuose jie užsidėjo ausines, per kurias išgirdo Klaipėdos krašto žodžio puoselėtojos Virginos Asnauskienės pasakojamus padavimus šišioniškių kalba.

Jaunimui patraukli forma
Priekulės kultūros centro direktorė Rūta Steponavičienė paaiškino, jog taip buvo vykdomas naujas edukacinis ciklas Ievos Simonaitytės gimnazijos moksleiviams ,,Marių milžinai mano kuprinėje“. Anot R. Steponavičienės, svarbu suprasti, kad jaunajai kartai perduoti tradicijas reikia jaunuoliams priimtinomis priemonėmis. Šįkart buvo pasirinktos ausinės: „Mokiniai džiaugėsi neįprasta kelione iš švietimo įstaigos. Pirmiausia, išklausyti padavimams neprireikė papildomo laiko, tam buvo išnaudota kelionė. O antra, informacija perteikta per šiuolaikines priemones – ausines, kurias jaunimas taip mėgsta.“ Priekulės kultūros centro direktorė atvirai pripažino, kad buvo ir nusivylusiųjų, kurie nepataikė tomis dienomis ir tuo laiku vykti mokykliniais autobusais. „Tačiau negalėjome aprėpti visų gimnazijos vaikų. Tikimės, kad projektas bus tęstinis ir kitąmet jau galėsime visus pamaloninti šišioniškių kalba ir įdomiais padavimais apie gimtąjį kraštą“, – viliasi R. Steponavičienė.
Šią edukaciją šiemet finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė, tam buvo skirta 700 Eur. Jie panaudoti ausinių nuomai, prizams ir komunikacijai. „Norime ateityje šį projektą vystyti ne tik su Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazistais, bet ir su kitų mokyklų mokiniais“, – sakė Priekulės kultūros centro direktorė.

Kultūros pilnos kuprinės
Šių metų dalyviams buvo padovanotas žaidimas, pilnas nepažintų istorijų apie marių milžinus, kurį kviesta žaisti mokykloje, su šeima, ar parke. „Tiems, kurie nupiešė savo milžiną, įteikėme 10 kuprinių pilnų kultūros, taip pat buvo 4 paguodos lagaminėliai. Kodėl kuprinės pilnos kultūros? Jose kvietimai į spektaklius, koncertus, knygos ir kitokios kultūrinės dovanos“, – paaiškino pašnekovė. Už gausias dovanas Priekulės kultūros centras dėkoja rėmėjams, partneriams.
Kultūrą puoselėjančiais prizais apdovanoti: Matas Kleinauskas, Gustė Jonutytė, Ema Andrulionytė, Urtė Andrulionytė, Justė Žiliūtė, Ieva Mockutė, Aaron Jonušas, Gabriele Škarnulytė, Jokūbas Lukauskas, Aistė Tverskytė, Kristupas Kutka, Austėja Žlibinaitė, Aistė Kazakevičiūtė, Emilis Šarapovas. „Vaikų reakcija buvo labai graži. Aišku, sužavėjo prizai. Viena mergaitė net sakė, kad dabar dalyvaus visuose konkursuose, nes prizai labai vertingi ir motyvuojantys“, – pastebėjo R. Steponavičienė.
Padavimus įgarsinusi Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė „Bangai“ sakė, kad Drevernos istorija domisi jau labai seniai, todėl yra sukaupusi daug ir įvairios medžiagos. „Esame rengę ir TV laidą apie milžinus, „Pamarių sakmės“ knygą yra išleidusi Dalia Kiseliūnaitė. Tačiau, žinoma, pasakorius nebūtų pasakorius, jei savo kažko nepridėtų“, – šypsodamasi sakė V. Asnauskienė. Ji prisiminė, kad pati 24 metus dirbo mokytoja, todėl žinojo, kaip reikia atrasti kelią į padavimų klausančių mokinių širdis. „Šį darbą atlikau su meile ir nuoširdžiai. Juk vaikai iš karto atskiria tokius dalykus“, – pastebėjo ji.

Padavimas
Publikuojame vieną iš V. Asnauskienės įgarsintų padavimų. Spausdiname normine kalba, tačiau vaikai jo klausosi būtent šišioniškių tarme.
„Sakoma, kad pirmieji žmonės Lietuvoje buvo milžinai. Kai eidavo, tai medžiai lingavo, o viršūnės lūždavo kaip smilgos. Gyveno jie ant kalnelių, kurie dabar piliakalniais, milžinkapiais vadinami. Iš išorės jie buvo tokie kaip žmonės, tik nepalyginama buvo jų masė, didumas ir ūgis. Aukšti ir stambūs, plačiomis plaštakomis ir ilgomis pėdomis jie rūpinosi savo namais, gamta, pylė kalnus, iščiaudėjo slėnius, priverkė ežerus – darė viską, kas naudinga ir gera žemei bei jos gyventojams. Darbams naudojo nesudėtingus įrankius, dažniausiai „goblį“ – peilį arba „jakšį“ – kirvį. Jei vienam koks įrankis sulūždavo, tuoj susišaukdavo: „Ei, ei, aš „jakšį“ nuskandinau, ar gali paskolinti man savąjį“. <…> Kitas milžinas ir mesdavo vienas kitam tą kirvį 25 ir daugiau kilometrų… Būdavo už debesų užkliūdavo… Taip ir būdavo.
Vieną kartą tokio milžino sūnus bevaikščiodamas užtiko žemę beariantį žmogų. Niekad tokio padaro nebuvo matęs, tad atsargiai jį pasiėmė ir įsidėjo į kišenę, o parsinešęs rodė tėvui ir sakė: „Žiūrėk, kokį keistą gyvį radau.“ Tik pamatęs tuoj subarė milžinas savo sūnų, sakė – juk jis toks pat kaip ir mes, tik mažesnis… ir dar sakė: „Baigias, sūnau, mūsų amžius, dabar jie, tie mažieji, valdys pasaulį, tuojau mūsų nebeliks, ir žemę užgyvens žmonės, todėl nešk ir padėk ten pat, kur radęs.“ Sūnus paklausė, nunešė ir paleido. O po kiek laiko taip ir atsitiko – milžinai išnyko, o po pasaulį pasklido žmonės tokie kaip tu ir aš…
Dabar pasakyk man, katras piliakalnis ar kalnas yra arčiausiai tavęs? Rambyno, Dovilų piliakalnis ar Kalniškės piliakalnis? Jei nežinai, pasiklausk, paieškok atsakymo, o dar geriau, progai pasitaikius, nuvažiuok ir pamatyk – o gal atrasi dar kokį seną milžino rakandą…“

Agnė ADOMAITĖ
Priekulės kultūros centro nuotr.