„Misija Sibiras“ – didžiausias gyvenimo iššūkis

Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas „Misija Sibiras“, kurį rengia labdaros ir paramos fondas „Jauniems“, pelnytai laikomas vienu iš sėkmingiausių. Nuo 2006 metų surengta penkiolika ekspedicijų į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas, sukurta 10 dokumentinių filmų, sutvarkyta daugiau nei šimtas lietuviškų kapinių. Grįžę „Misija Sibiras“ dalyviai rengia pristatymus Lietuvos mokyklose, bendruomenėse, žadindami domėjimąsi istorija, kurią išgyvenusieji – šalia mūsų. Praėjusiais metais Igarkoje vykusios ekspedicijos dalyvis raseiniškis Arnas Zmitra susitikimuose su moksleiviais Lapių pagrindinėje mokykloje ir Gargžduose su buvusiais politiniais kaliniais ir tremtiniais „Misiją Sibiras 2016“ pavadino didžiausiu savo gyvenimu iššūkiu.

Noras gyvai pažinti istoriją

– Kodėl buvo svarbu tapti „Misija Sibiras 2016“ dalyviu?

– Neturiu giminių tremtinių. Esu istorijos mokytojas, tad man norėjosi ne vadovėlį perskaityti, o pačiam pamatyti, ką patyrė ištremtieji. Būtent tai paskatino mane užpildyti „Misija Sibiras 2016“ dalyvio anketą. Tai padaryti gali kiekvienas, kuriam yra 14 metų. Nors amžius neribojamas, tačiau ekspedicijose dažniausiai dalyvauja jauni žmonės. Vis dėlto Algirdas Kaušpėdas įrodė, kad amžius – ne riba. Patekti į „Misiją Sibiras“ nuo 2006 m. bandė daugiau nei 11 tūkstančių žmonių. Pirmaisiais metais buvo rengiama po 2, 3 ekspedicijas, dabar – po vieną. Sudėję visų įveiktus kilometrus gauname įspūdingą skaičių, prilygstantį kelionei dukart apie Žemę.

– Apsidžiaugėte ar nustebote, kai sužinojote, kad esate tarp 76 atrinktųjų iš daugiau nei 800, troškusių išbandyti save, o vėliau ir tarp 16, kurie tikrai vyks į Igarką tvarkyti pačių didžiausių lietuvių tremtinių kapinių?

– Iš pradžių atrodė kaip balandžio 1-osios pokštas. Vieni verkė iš džiaugsmo, kad svajonė išsipildys, kiti – iš liūdesio, kad neatrinko. Pirmiausia buvo vertinama anketas pildžiusiųjų motyvacija, o viską nulėmė 50 kilometrų dviejų dienų bandomasis žygis pėsčiomis paskutinį gegužės savaitgalį. 25 laipsniai šilumos, brendame Bražuolės pelke, kurioje merginos smenga iki pažastų, mes jas traukiame, baigiasi geriamojo vandens atsargos… Vadovas Arnoldas Fokas sako, kad jas pasipildysime už kilometro, bet einame dar 3–4 val. Imame pykti, kad jis mus kankina. „Ar ten (Igarkoje) gausite vandens, kada norėsite, gersite tokį, kokį norėsite, ar valgysite, ką norėsite? Taip tikrai nebus!“ – išrėžė jis mums. Žygyje atsiskleidė ne tik fizinė ištvermė, bet ir mūsų gebėjimas dirbti komandoje. Ją sudarant iš 16 žmonių atsižvelgiama, ar yra mokančių dirbti su mediena, gaminti maistą, kaip reaguojama ekstremaliose situacijose. Taip iš 76, atrinktų pirmajame etape, liko 16 žygeivių, kurie vykome į „Misiją Sibiras 2016“.

Traukiniu ir lėktuvais

– Kas už pusšešto tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos stebino, glumino, o galbūt žavėjo?

– Traukiniu pasiekę Maskvą, į Krasnojarską, o paskui į Igarką skridome lėktuvais. Peršokę per 4 laiko juostas, atsidūrėme mieste, kuris yra už poliarinio rato, kur amžinas įšalas. Vasarą žemė įšyla tik iki 1 metro. Šildymo sezonas trunka 10 mėnesių: baigiasi birželio, o prasideda rugpjūčio pabaigoje. Igarkos oro uostas yra saloje ir jis išklotas betono blokais, kuriuos vasarą atšilus tenka tvarkyti, bet dėl amžino įšalo asfaltas būtų visiškai neįmanomas. Dėl įšalo ir namai statomi ant polių. Miestas, sukurtas XX a. 6–7 deš., skirtas 20 tūkstančių žmonių, o gyvena apie 5 tūkstančiai. Gatvėse mus pasitiko visa sovietinė technika net su kūju ir pjautuvu ant šono, paminklas Leninui, pilkų blokų ir raudonų plytų mikrorajonai, o ant pastatų – sovietiniai plakatai.

To krašto didybė, kuri atima žadą, – tai Jenisejus, kurio plotis siekia 5, 7, 10 kilometrų. Jis neužmatomas kaip jūra.

Kapinių ieškojome

– Ką patyrėte, kai pasiekėte kelionės tikslą – lietuvių kapines?

– Kai ryte atsikėlėme, vadovas pasakė, kad eisime ieškoti kapinių. Žinojome, kad jos didesnės nei 1 ha, tad ką reiškia ieškoti, supratome vėliau. 2000 metais šios kapinės buvo tvarkytos privačia iniciatyva. Nuo Igarkos jos nutolusios apie 4 kilometrus. Ėjome, kol pamatėme kryžių, vieną, antrą… Aplink – miškas, kryžiai nuvirtę, tvorelės nugriuvusios, tad iš pradžių nusviro rankos, o merginos net apsiverkė. Vadovas nuramino, kad po 2–3 dienų ims ryškėti vaizdas ir pasimatys rezultatas. Iš pradžių kirtome plynai. Merginos nešė, vilko medžius, o kai kuriuos, augančius pelkės pakraščiuose, išrovė net su šaknimis. Dabar manęs jau niekas neįtikins, kad merginos – silpnoji lytis.

Iš užpelkijusios kapinių dalies ištraukiau aštuonis kryžius. Jie visai neblogai išsilaikę. Atkėlę viela rišome prie storesnių medžių, nes kiekvieną pavasarį dėl įšalo kryžiai pasvyra ir net išvirsta. Kadangi tinkamos medienos Igarkoje nėra, ją atplukdė Jenisejumi iš Krasnojarko. Per dvi paskutines dienas ir poliarines naktis iš maumedžio pjautos medienos padarėme ir pastatėme 9 kryžius, puoštus saulutėmis. Nuovargis buvo didžiulis, trūko miego, sunkus fizinis darbas išsekino, teko ir susižeisti, tačiau mes padarėme tai, ką reikėjo. Ir nesusipykome, nebuvo jokio rimtesnio konflikto.

Mūsų stovyklavietė šalia tvarkomų kapinių buvo tarsi maža Lietuva. Čia niekad neužgeso laužas, plevėsavo vėliava. Pirmą vakarą Igarkoje su mumis lietuviškai pasisveikino viena moteris, buvusios tremtinės dukra. 1996 m. ji grįžo gyventi į Lietuvą, o dabar atvažiavo aplankyti savo tėvų, brolio ir senelių kapų. Mums tai buvo Dievo dovana. Ji papasakojo, kur buvo pirmosios kapinės (mes tvarkėme antrąsias), supažindino su lietuviškų šaknų turinčiais vietiniais.

Vietiniai mini su pagarba

– Ar vietiniai žmonės dar atsimena tremtinius lietuvius? Koks jų požiūris į jus, tvarkančius tėvynainių kapus?

– Pirmomis dienomis mus ėmė globoti vietinis gyventojas, kuris rūpinosi, ar mes turime maisto, ar ko kitko netrūksta. Prie mūsų, išėjusių iš parduotuvės, kartą priėjo toks „dalykiškas“ vyrukas. Atrodė lyg būtų vietinių vadas. Bet kai išgirdo, iš kur mes, iškart pasikeitė. Jis tremtinio sūnaus Viktoro Brenciaus palikuonis. Pusvalandį klausinėjo apie Lietuvą, papročius ir net užsirašė, kokia turėtų būti jo žmonos pavardė, nes ruošiasi vesti, kokia būtų dukros pavardė. Ši pažintis mums labai padėjo. Mediena, kurią turėjome gauti, vėlavo, bet užteko pasakyti Brenciaus pavardę, ir jos turėjome.

Iš pradžių parduotuvėje pardavėja pykdavo, nes mes pirkdavome ne kilogramais, o vienetais. Po kelių dienų atėjus vietinius praskirdavo ir parduodavo mums be eilės. Kai žmonės vieni iš kitų sužinojo, ko atvažiavome ir ką darome, atsirado pagarba. Tačiau jie patys kapų netvarko ir net lietuviškų šaknų turintieji į pagalbą nepasisiūlė.

Istorijų apie lietuvius tremtinius išlikę daug: kaip ant palangių vazonuose pasisodindavo bulvių iš lupenų ir sugebėdavo pasiauginti, bet pati gražiausia mums apie lietuvį Daugnorą, kuris kasmet prieš Kalėdas važiuodavo į Krasnojarską, nukirsdavo eglę, ją partempdavo Jenisejaus upe, Igarkoje pastatydavo, papuošdavo, įrengdavo čiuožyklą visiems vaikams. „Ir vien todėl vietiniai sužinojo, kas yra Kalėdos“, – papasakojo mums archyvarė.

– Ar dar kartą vyktumėte su tokia misija? Ką patartumėte jauniems, kurie norėtų tokiu būdu prisiliesti prie tremties istorijos?

– Į šią ekspediciją galima patekti tik kartą. Jei kada leis galimybės, į Igarką vyksiu savo lėšomis. Nors sugrįžę į Lietuvą kiekvienas turime surengti 15 ekspedicijos pristatymų, šis mano susitikimas jau 46. Tai darau savo noru, nes man įdomu. Po kiekvieno pristatymo prieina vienas ar du jauni žmonės, kurie norėtų pildyti dalyvio anketą. Kiekvienam sakau: jeigu nori patirti didžiausią gyvenimo nuotykį ir sutikti kitą save, registruokis dalyvauti „Misija Sibiras“. Taip, pavargsi, trūks miego, gels uodai, bet viską ištversi. Būdami ekspedicijoje išdainavome visas lietuvių liaudies ir kitas dainas, kokias mokėjome. Ir nežinia, iš kur atsiranda jėgų, – daina turi įspūdingų galių. Kaip tremtiniai dainavo, ir daina ir jiems suteikė stiprybės išlikti, taip dainavome ir mes. Autobuse visi vietiniai šypsojosi, klausydamiesi „Tyliai leidžias pavargusi saulė“, o viena moteris, kai baigėme, pasakė, kad po tiek laiko vėl išgirdo dainuojant lietuviškai. Prisiminimas apie lietuvių tremtinius dar gyvas.

Kalbėjosi

• Nuo šios savaitės skelbiama šių metų ekspedicijos registracijos pradžia. Norint tapti „Misija Sibiras 2017“ ekspedicijos dalyviu reikia įveikti dviejų etapų atranką. Pirmasis etapas – registracija internetu iki gegužės 8 dienos. Registracijos anketą galima rasti adresu www.misijasibiras.lt. Antrasis atrankos etapas – bandomasis žygis Lietuvoje. Būtent po šių dviejų atrankos etapų yra suformuojama galutinė ekspedicijos komanda, kuri vyksta į Sibirą.