Misija Sibire dar labiau sustiprino lapiškio patriotizmą
Dešimtys kilometrų brendant per upes, pelkes, keliaujant miškais bei stačiais jų šlaitais. Nutrintos kojos ir keliasdešimt kilogramų sverianti kuprinė, neleidžianti įkvėpti oro daugiau, nei norėtum. Spartus tempas ir trumpos sustojimo aikštelės pokalbiams su buvusiais lietuvių tremtiniais. Visa tai buvo dar tik bandomasis „Misija Sibiras 2017“ žygis, kurį įveikti pavyko Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriaus renginių organizatoriui, salantiškiui Aurimui Rapaliui. Po sėkmingai įveikto bandomojo žygio jis buvo pakviestas į ekspediciją.
Kryždirbystės pamokos
Anketas dalyvauti bandomajame žygyje šiemet užpildė kiek daugiau nei 900 žmonių. Iš jų bandomajam žygiui buvo atrinkta tik 80. Nenuspėjamas žygio maršrutas leido dalyviams geriau suprasti, kas jų laukia pačiame Sibire, jei bus atrinkti dalyvauti ekspedicijoje. „Pirmąją anketą į „Misija Sibiras“ bandomąjį žygį užpildžiau prieš penkerius metus. Dalyvavau žygyje ir padariau kelerių metų pertrauką. Dabar manau, jog tada dar nebuvau tinkamai pasiruošęs. Toks jaunas žygeivis… O šiemet grįžau kur kas labiau pasitikintis savimi ir pačiai misijai labiau vertingesnis“, – pasakojo Aurimas.
Iš viso buvo atrinkta 16 žmonių keliauti į dvi savaites trukusią ekspediciją Sibire. Šiemet nauja komanda aplankė devynerias ten ištremtų ir gyvenusių lietuvių kapines, esančias ir jau beveik išnykusias Irkutsko srityje. Buvo pastatyti 9 kryžiai. „Prieš išvykdami turėjome dar vieną nedidelį žygį, kad dar geriau susipažintume su komanda. Buvome Birštone, susitikome su tautodailininku Algimantu Sakalausku, kuris mus mokė medžio drožimo, kryždirbystės“, – apie savo naujas patirtis kalbėjo kultūros darbuotojas. Čia vyko ir susitikimai su tremtiniais, gyvenusiais Irkutsko krašte.
Komandos palaikymas
Komanda ekspediciją pradėjo liepos 17 d. Iš Vilniaus geležinkelio stoties traukiniu išvyko į Maskvą. „Ten mus labai šiltai pasitiko Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas. Vėliau aplankėme GULAG’o muziejų, tvarkėme stalinizmo aukų kapavietes. Paskui išskridome į Irkutską. Nusileidus mūsų jau laukė transportas, kuriuo važiavome dar 500 kilometrų į pirmąjį Gadalėjaus kaimą“, – pasakojo vaikinas. Šis kaimas paliko itin slogų prisiminimą: niūrus, nejaukus ir merdintis.
Praeitų metų komanda tvarkė didžiausias lietuvių tremtinių kapines Igarkoje, todėl apsistojo vienoje vietoje. O šių metų komanda turėjo daugiau keliauti. Kai vieni komandos nariai tvarkydavo kapines, kiti keliaudavo pas ten dar tebegyvenančius tremtinius. „Kartą žygiavome net dvi dienas, per kurias nuėjome 70 kilometrų. Man tai buvo nelengvas išbandymas. Ėjome per miškus, nebeturėjome vandens, niekaip nepriėjome upės… Tačiau komandos nariai labai palaikė, skynė vaivorų uogas, dainavo dainas, vedė mane į priekį“, – su dėkingumu prisimena Aurimas. Pasak salantiškio, visos ekspedicijos metu nebuvo jokių nesutarimų tarp komandos narių. „Turėjome vieną bendrą tikslą. Ir jo neužgožė net fizinis nuovargis“, – tvirtai kalbėjo vaikinas.
Ištikimybė Tėvynei
Jau nuo rugsėjo šių metų „Misija Sibiras“ komanda pradės važinėti po visą Lietuvą skleisdama žinią apie patį projektą ir jo tikslą. Tačiau Aurimas sako, kad šią misiją vykdo jau nuo vaikystės. „Kur tik galiu, visiems pasakoju apie tremtį, partizanus, laisvės gynėjus… Mano senelis buvo ištremtas į Krasnojarską. Ištrėmė už tai, kad jo brolis buvo partizanas ir žuvo miškuose. Tremtyje prabuvo devynerius metus. Tad jau nuo mažų dienų klausydavausi senelio pasakojimų apie skaudžią ištremtų tėvynainių dalią Sibire“, – atvirai pasakojo A. Rapalis. Vaikino senelis, net ir gyvendamas tremtyje, išliko darbštus, kruopštus ir svarbiausia iki galo ištikimas savo Tėvynei žmogus. „Krasnojarske jam net į komunistų partiją siūlė įstoti. Bet senelis nenorėjo nieko bendro turėti nei su tais žmonėmis, nei su tuo kraštu. Atsiradus pirmai galimybei, senelis kartu su savo tėvais grįžo į Lietuvą“, – apie skaudžias labai artimo žmogaus patirtis kalbėjo Aurimas. Tačiau net ir varomi lauk iš savo pačių namų, akyse šmėžuojant baimei ir nežiniai, to meto žmonės iki paskutinės minutės liko ištikimi savo papročiams, sugebėjo išlaikyti pagarbą galbūt jau paskutinįkart matomiems savo namams. „Senelis pasakojo, kaip jo mama, jau varoma lauk iš namų, prisiminė kažką pamiršusi ir greit įbėgusi į kambarį. Tačiau prieš įeidama… nusiavė batus“ , – jaut-riai pasakojo projekto „Misija Sibiras“ dalyvis. Vėliau sodyba buvo nugriauta. Liko tik kulkų suvarpytas ąžuolas. „Kai buvau vaikas, senelis mane nusivežė į tą vietą. Labai aiškiai atsimenu, kaip jis atsiklaupė ir pabučiavo tą žemę, ant kurios kadaise stovėjo jo namai“, – kalbėjo Aurimas.
Pasak A. Rapalio, pats projektas ir kelionė į Sibirą jo suvokimą apie šį Lietuvos ir jo šeimos istorinį laikotarpį tik dar labiau sustiprino. Dabar vaikinas gali dar drąsiau kalbėti ir skleisti patriotiškumo žodį, nes pats ten buvo. „Ekspedicijos metu susitikome nemažai vietinių. Ir visi, kurie dar atsimena čia gyvenusius lietuvius, labai gražiai apie juos atsiliepia. Labiausiai tenykščius žavėdavo mūsų tėvynainių darbštumas, kruopštumas, mokėjimas išlikti net pačiose sunkiausiose situacijose“, – šviesiais vietinių žmonių prisiminimais dalijosi salantiškis. Vaikinas įsitikinęs, jog ir dabar labai svarbu, kad jaunimas suvoktų, kokia stipri tauta esame.
Julija BANIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
