Neminėkite vien bloguoju
Ramybė gamtoje vis labiau įsiviešpatauja, dienos jau tiek pat, kaip ir nakties, bet mus vis dar glamonėja vasariškos šilumos banga. Gamta visada grąžina ir kritulius, ir šilumą. Gamta natūraliai teisinga, todėl niekada nereikia jos teisti, piktintis, kad nėra „nei tvarkos, nei teisingumo“. Tai ne politinė partija, karštligiškai „už ragų“ griebianti aktualų, visuomenę varginantį skaudulį, kad pritrauktų rinkėjus. Pavyzdžiui, viena grupelė triukšmingai žada priversti atidaryti visas poliklinikas ir teikti medicinos paslaugas, kad nebereikėtų ligoniams lankytis privačiose klinikose ir tuštinti kišenes.
Iš tiesų, ką reikėtų daryti, jeigu pastarųjų neliktų?! Užklupo bėda, o vietoje reikalingos pagalbos negali sulaukti. Vienintelis išsigelbėjimas – nuvykti į privačią kliniką, kur dirba kompetentingi gydytojai, ištiria, suteikia konsultaciją, paskiria gydymą. Ir keista – joks koronavirusas ten netrukdo, dirbama nuo ryto iki vakaro, klinikos pilnos žmonių…
Visos užtvaros į mokesčių mokėtojų išlaikomas poliklinikas – puikiausios sąlygos korupcijai tarp medikų klestėti. Apie tai prabilta pastarosiomis savaitėmis. Bet ar kas nors keisis?
Taigi sulaukėme ramybės gamtoje, bet ne savo viduje. Į „dūšią“ įsirangęs nerimas tarsi žaltys, pastebėtas Palangos parko tvenkinėlyje. „Ieško savo Eglės“, – linksmai interpretavo poilsiautojai. O juk kai kas suranda savo Birutę… Ir ne tik žvakeles degioja prie jai skirtos skulptūros kojų – Birutė praverčia politikui rinkimų reklamoje.
Metaforiškas „žaltys“ jaukia vidinę ramybę, nes apsikrėtusiųjų koronavirusu kasdien nevaldomai daugėja. Betgi niekas ir nežadėjo pastovumo, kad tai nesikartos. Dabar supratome, kad nesame stiprūs ir nenugalimi. Baiminamės vieni kitų: netyčia sukosėjus, visai ne dėl peršalimo, juolab koronos, iš karto susminga nedraugiški aplinkinių žvilgsniai. Pabandžius teisintis, atkerta, jog šia liga sergama net be simptomų. Žinoma, kad reikia saugoti save ir kitus – tik nuo mūsų atsakingumo, pilietiškumo priklauso, ar sustabdysime šio baubo plitimą. Ir visgi reikia supratimo, pagarbos vienas kitam. O tai juk deficitas visuomenėje… Mūsų kasdienybėje – kaip kare. Dažniausiai geriausiai mokame kariauti su savimi. Tik reikia nesužeisti savęs. Ir kitų.
Ir visgi niūrias mintis sklaido ryškios užtrukusios vasaros spalvos, nuotaiką pakylėja džiugios šio rudens žinios. Į Lietuvą šiemet sugrįžo apie 18 tūkst. emigrantų, o išvyko apie 13 tūkst. Dauguma užsienyje prarado darbą, o gimtinėje koronavirusas taip nesusilpnino ekonomikos, darbo rinka žymiai geresnė. Juolab kad iš grįžusiųjų tik kas dešimtas turi universitetinį išsilavinimą, taigi sugrįžusieji ieško nekvalifikuoto darbo – daugybė pasiūlymų darbininkams.
Koronaviruso reikia saugotis, bet nereikia minėti vien bloguoju. Kai kuriuos tvirtus žmones jis įkvėpė keisti savo gyvenimą, imtis naujos veiklos. Antai pavasarį prasidėjus pandemijai jauna floristė Silvija uostamiestyje nebeturėjo darbo, todėl ryžosi įgyvendinti ilgai puoselėtą svajonę – kurti savo verslą. Sulaukusi artimųjų palaikymo, karantino suvaržymų laikotarpiu ji Kretingalėje išsinuomojo patalpas, susitvarkė jas ir gegužės pradžioje atidarė jaukią gėlių krautuvėlę. Kretingališkiai nustebę: tokios čia niekada nebuvo. Ar išsilaikys? Tačiau Silvija, trykštanti energija, optimizmu, pasiryžusi įsitvirtinti ir pasilikti ilgam.
Bet… dar vienas baubas: primenama, kad rudeninė laukinių vandens paukščių migracija kelia riziką Europoje plintančiam paukščių gripo virusui patekti į Lietuvą. Privalome savo plunksnuočius saugoti už tvorų. Karantinas naminiams paukščiams ir žmonėms.
Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ korespondentė
