Nenulenkime galvos
Prieš metus vasario 24-osios ankstyvas rytas mūsų gyvenimus padalijo į du diametraliai priešingus laikus. Tai – iki agresorės Rusijos sukelto karo, kai gyvenimas po pandemijos vėl buvo pradėjęs sugrįžti į vėžes, kai tikėjomės ramaus būvio, komfortiškos aplinkos, įvairių svajonių išsipildymo. Putlerio karo agresija – jau kitas laiko matavimas, tai laikas, kai mums visiems reikėjo subręsti ryžtingiems sprendimams, susivokti, kas yra svarbiausia mūsų gyvenimuose, kad išsaugotume laisvą dabartį ir ateitį.
Praėjusių metų vasaris buvo ne tik išbandymas demokratijos stiprybe, bet ir asmeninis išbandymas kiekvienam iš mūsų, ką galime padaryti dar iki šiol nepatirtomis sąlygomis. Apie karus buvome girdėję tik iš senelių, mokęsi pamokose, skaitę knygose, matę filmuose, regėję televizijos reportažuose. Jau gyvenome tokiuose laikuose, kai taikus sambūvis atrodė įprasta norma.
Krintančios bombos ant taikių ukrainiečių galvų, žūstantys vaikai, putlerio ordos tikslas per tris dienas užkariauti sostinę Kijivą buvo stiprus postūmis mums susitelkti, nes aiškiai atėjo suvokimas: o kas bus po Ukrainos? Ko dar įsigeis tironiškasis imperijos valdovas? Žvilgsnis kur? Dauguma suvokėme, kad dabar atėjo laikas ne patriotiškumo vaidybai feisbuke, o realiam. Aišku, kai kam tas pilietiškumas taip ir liko nei šilta, nei šalta, tokie ir liko ant sofos gulėti dejuodami, o kiek čia mes galim vis padėti ir padėti? Apsiėjome ir be tų niurzglių, apsieisim ir dabar, ir ateityje.
Man rodos, niekada gyvenime neužmiršiu tos jautrios minutės, kai vos tik paskelbus, kad Gargždų kultūros centre atidaromas paramos Ukrainai centras, pamačiau plūstančius žmones, kurie pabėgėliams nešė drabužius, buities reikmenis, maistą. Tą vakarą Gargždų kultūros centre dirbome ranka rankon, nesvarbu, ar pažinome vieni kitus, ar ne. Vieni rūšiavo žaislus, kiti batus, treti patalynę, kampe kaupėsi ir perrūšiuota, netinkama parama. Darbas virte virė ir kitą dieną. Susiformavo komanda savanorių, kurie ne pagal pareigybes, o pagal širdies balsą padėjo tvarkyti paramą, patys skatino labdaros akcijas ir, žinoma, patys aukojo.
Pirmiesiems pabėgėliams priglausti jau buvo pasiruošta ir be valdžios paraginimų, ne tik bendruomenės, bet ir žmonės atvėrė ir savųjų namų duris. Bendruomenių atstovai daug padarė, kad pabėgėliai iš Ukrainos gautų šiltą prieglobstį, maistą, padėjo sutvarkyti formalumus Migracijos tarnyboje. Kaip rodo BNS užsakymu vasarį atlikta „Vilmorus“ apklausa, materialinę paramą pinigais ir daiktais Ukrainai per praėjusius metus Lietuvoje teikė 43,8 proc. apklaustųjų.
Ekstremalios situacijos akivaizdoje pirmiausia įsijungė žmogiškasis faktorius, vėliau pradėjo veikti ir „valdiškasis“: teikiama materialinė pagalba, vaikams organizuojamas mokymosi procesas, suaugusiesiems – darbo vietos, galimybė mokytis lietuviškai ir kt. Dauguma pabėgėlių materialiai padedami susirado nuomotis gyvenamąsias vietas, vaikai pradėjo lankyti mokyklas, mamos susirado darbus. Dalis ukrainiečių mylėdami ir ilgėdamiesi savo namų, savo šalies, nors pavojus dar ir nebuvo praėjęs, jau vasarą pradėjo grįžti į savo Tėvynę, kai narsiai kovojanti Ukrainos kariuomenė iš okupuotų teritorijų pradėjo ginti okupantus.
Sausio mėnesį vykusiame Mero padėkos vakare viena iš keturių padėkos nominacijų buvo simbolinė: ši nominacija buvo skirta visiems rajono žmonėms, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo remdami Ukrainos kovą, visiems savanoriams, kurie negailėdami savo jėgų, neskaičiuodami savo asmeninio laiko dirbo paramos centruose, Raudonajame Kryžiuje, bendruomenių namuose, Amatų centre. Nominacija neišskyrė atskirų visuomeninių organizacijų ar asmenų, nes ji atspindi visa, kas mūsų rajono visuomenėje yra geriausia. Ji parodo, kad kritinėje situacijoje, kokie bebūtume skirtingi, kokie bebūtume niurzgantys dėl kasdienybės sunkumų, mes gebame susitelkti atjautai ir suvokti, kad tas susitelkimas nėra jokia auka. Tai būtinybė, jei patys norime išlikti orūs, laisvi ir laisvę išsaugoti ateities kartoms. O juk toje ateityje gyvens mūsų vaikai ir anūkai. Todėl tokios simbolinės nominacijos vertė yra neįkainojama. Ši nominacija taip pat simboliškai įteikta Klaipėdos rajono partneriui – Ukrainos miestui Lymanui, ir dabar tebekovojančiam, sugriautam, nuniokotam nuolatinių okupantų atakose. Ketvirtadienio rajono Tarybos posėdyje nuskambėjo žinia iš Lymano, kad miestui ir šiuo metu reikia įvairios humanitarinės pagalbos, padėtis itin sunki. Klaipėdos rajono savivaldybė planuoja naują pagalbos paketą.
Vakar Lietuvos miestuose, taip pat ir Gargžduose, Priekulėje žmonės vienijosi paminėti karo Ukrainoje metines. Vienijosi jausdami vienas kito nusiteikimą: galvos okupantams nenulenkė kovojanti Ukraina, nenulenktume ir mes patys. Mūsų seneliai, tėvai yra patyrę, ką reiškia okupacija. Keista, kartais net demokratiškų šalių politikai vis dar tikisi, kad putleriškas drakonas jų niekada nepasieks, tik esą nereikia jo erzinti. Na, žinome tą išmintį, kad višta irgi galvojo, kol į puodą pateko…
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė,
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė
