Nešantis šviesą
Vydūno 153-iųjų gimimo metinių paminėjimui
„Sveikata visuomet saistosi su šviesa, kvapu, tyru oru, švarumu, niekuomet – su tamsa, dvokimu, purvu“. Dabar net Pasaulio sveikatos organizacija pritaria Vydūno požiūriui, jog daug svarbiau rūpintis savo sveikata nei ligas gydyti. Jeigu žmogus išauga tiek, kad teikia pirmenybę dvasiai, o ne kūnui, toks žmogus suras tvirtą pagrindą savo gyvenimui. Nuo žalingų įpročių išvaduoti žmogų be jo paties valios labai sunku, o kartais beviltiška.
Mūsų Vydūnas (Vilhelmas Storosta) nori būti parama visiems, kurie stengiasi patvirtinti savo žmogiškumą. Kas yra žmogus? Tai ne tik sudėtinga darniai veikianti fizinių mechanizmų sistema ar įvairių organų sudėtinis vieningas organizmas, kuris vadinamas kūnu. Žmogui visai neįdomu, kaip dabar veikia ar vyksta sudėtingi nuolatiniai procesai kepenyse, plaučiuose, širdyje, smegenyse, taip pat kituose organuose. Apie tai studijuoja būsimieji medikai ilgalaikėse dešimtmečio ar ilgesnėse studijose.
Fizinis, dvasinis ir dieviškas gyvenimas – tai trys pasireiškimai. Fizinis svyruoja, be paliovos keičiasi. Tai lyg vandens paviršius, jūros bangų gyvenimas. Dvasinis – kintantis, tačiau nesvyruoja. Jis yra tarsi jūros gelmių, glūdumų būtis. Dieviškas nekinta ir nesvyruoja.
Norint įsisąmoninti gyvenimą, kad jis taptų naudingas sau bei kitiems, žmogus turi pradėti nuo fizinio lygmens ir pamažu kilti į dvasinį ir dieviškąjį. Nemylintis fizinio gyvenimo neturi nieko bendra su šviesa. Fizinėje plotmėje: vaisiuose ir augaluose sukaupta šviesos energija. Akivaizdus įrodymas: visi žinome ir esame patys matę, kaip gaisro metu dega miškai, durpynai, nors jiems yra šimtai ar dešimtys tūkstančių metų. Saulės šviesos sukaupta juose energija niekur nedingsta, nes ji augalijai yra gyvybiškai svarbus kosminis elementas. Palyginimui galima pateikti kitą pavyzdį: esame matę, kaip kaista (kartais dega) ant laužo kepinama maistui mėsa ar jos produktai, kuriuose kvantinės medžiagos ir energijos beveik nėra, nes gyvūnas ar paukštis jau yra miręs.
Fizinio gyvenimo higiena prasideda nuo teisingo naudojimosi šviesa, sukaupta augaluose ir vaisiuose, kitaip tariant ji prasideda nuo teisingos mitybos.
Mityba – tai įvadas į fizinį gyvenimą, į dvasinį – menas, muzika, literatūra, dailė ir kita, į Dieviškąjį – tai malda. Visas gyvenimas – tai lobis, kurį reikia saugoti ir taip sutvarkyti savo fizinį kūną, kad jis galėtų geriau įsisavinti dvasinių jėgų energijos kanalus. Organizuoti veiklą taip, kad būtų geriau subalansuotos fizinės ir mentalinės kūno savybės, niekada nereikia įsijausti į ligą ir aimanuoti. Puikus pavyzdys yra Vydūnas. Ypač sunkiais gyvenimo atvejais, kurie buvo dažni palydovai, jis užsiimdavo muzikavimu, rašė, dainavo, atlikinėjo fizinius pratimus.
Kiekvienas žmogus turi savybes džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, bijoti ar panašiai. Šią visą sritį Vydūnas vadina jausmų – linkimų gyvata arba astraliniu kūnu, tai vienas iš dvasinių energinių sudėtinių žmogaus dalių. Plačiau žmogų gaubianti sfera yra minčių laukas arba mentalinis kūnas. Virš jų spindi šviesoje žmogaus esmė, esybė, dvasia – siela. Visos šios gyvatos yra glaudžiai susijusios ir viena kitą veikiančios: mintis-jausmas-fizinis kūnas ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, mes norime valgyti, tačiau dėl kažkokių aplinkybių maisto neturi, tuomet mintis nukreipiama į ką nors įdomaus, atsiras kita dominantė smegenyse ir žmogus visai pamirš apie valgį, o kūnas dėl to nenumirs.
Įvairios neigiamos emocijos: pyktis, stresas, išgąstis, pavydas iškreipia žmogaus veidą, pakinta balsas, kūno temperatūra. Bet džiaugsmas, pasitenkinimas, susižavėjimas veikia priešingai; nušviečia veidą, spindi akys ir visos kūno funkcijos mums atrodo normalios. Dėl to Vydūnas tvirtina: kokios yra žmogaus mintys, tokie jausmai ir geiduliai, toks ir kūno gyvenimas.
Šiuolaikinės humanistinės psichologijos sritis psichoanalizė, kurios pradininkas yra italų psichiatras Roberto Assagioli (R. Asadžioli), taip pat akcentuoja aukštesniojo „Aš“ principą, žmogaus išmintį ir jo atsakomybę. Pastaruoju metu mokslo leidiniuose daug yra pateikiama informacijos apie sąmonės reikšmę, ji netgi yra tyrinėjimo objektas ir analizuojama. Ypač stipriai mokslininkus domina smegenų struktūra ir veikla, apie tai drąsiai kalbama, jog žmogaus smegenys yra Visatos kopija. Iš tiesų sąmonė yra toji dvasios šviesa, kurios dėka visi mūsų veiksmai, žodžiai ir mintys yra apšviečiami, matomi, brandūs ir gyvybingi, nes sąmonėje kaupiasi ne tik mūsų, bet ir tėvų, protėvių patirtis. Fizinio kūno sąmonė yra instinktai, o dvasios-sielos yra žinojimas, intuicija, kuri glūdi sąmonės gelmėje. Dėl šios priežasties žmogaus sąmonė gali vystytis, augti, šviesti iki universalios arba kosminės. Tokia garbinga žmogaus paskirtis, nes yra suteiktos visos galimybės įgyti šias savybes.
Kas griauna žmogaus sveikatą? Įvairios perkrovos, pavyzdžiui, persivalgymas labai sutrikdo ne tik virškinimo traktą, bet ir visą organizmą. Iš to ir nutukimas, sklerozė, diabetas ir kt. Tas pats ir jausmų sferos atžvilgiu, kai žmogus patiria stresą, ypač jeigu dažnai – ateityje jo laukia infarktai, insultai, depresijos ir kt. Gali būti ir minties bei proto perkrovos: neįveikiami uždaviniai, įvairios teorijos, protiniai darbai nesilaikant darbo kaitos ritmo. Žmogaus gyvastingumo pusiausvyrą galima sutrikdyti ir dirbtinai, pavyzdžiui, hipnozės būdu, t. y. paralyžiuojant žmogaus valią. Vydūnas ypač smerkė spiritistų bandymus, dirbtinį transo būsenų sukėlimą ir visa, kas slopina žmogaus individualybę ir ją pavergia. Yra fiziškai stiprių žmonių, bet jų esmė – dvasia silpna, apmirusi, tamsi. Jiems trūksta išminties, gyvos sąžinės ir stiprios valios, nes jie yra ligoti dvasiškai.
Mūsų laikais susidomėjimas Vydūno asmenybe ir jo gyvenimu bei kūryba pastebimai įgauna naują pakilimą. Ypač juo pradėjo domėtis sveikos gyvensenos medicinos studentai, taip pat daugybė žmonių nori susipažinti su šiuo užmirštu Lietuvos genijumi.
Belieka tik priminti, kad rašytoją, poetą, literatūros mokslininką, Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, kilusį iš Kėdainių valsčiaus, nuo Nevėžio pakrantės, taip pat poetą Adomą Mickevičių lenkai įvardija kaip savo tautos įžymybes, o Vydūnu, taip pat buvusiu kandidatu Nobelio premijai gauti, labai domisi vokiečiai. Jį noriai priima kaip savo tautietį, nes jis gimė Mažojoje Lietuvoje, Prūsijos žemėje. Laisvai kalbėjo vokiškai, mokėjo anglų, prancūzų, sanskrito kalbas, taip pat jo akademinė ir gyvenimo dvasinė veikla susieta su Berlyno, Halės, Leipcigo ir kitais universitetais, taip pat seminarijomis. Gyvendamas Detmoldo mieste Vokietijoje, 85-ojo jubiliejinio gimtadienio išvakarėse jis dėl gatvėje pravažiuojančios transporto priemonės kaltės patyrė traumą ir netrukus žiemą tyliai iškeliavo Anapilin. Palikdamas amžinai šiam pasauliui moksliniuose raštuose, muzikoje ir mene savo ryškų dvasinį įspaudą. Džiugu, kad Kauno Vytauto Didžiojo universitetas jam esant gyvam, kaip nešančiam šviesą ir pasaulinio lygio eruditui, mokytojui, rašytojui, mąstytojui suteikė Garbės daktaro titulą.
Klaipėdos universiteto administracija ir akademinė bendruomenė organizuoja nacionalines ir tarptautines konferencijas. Šiemet kovo 18 d. buvo organizuota jau 21 Nacionalinė konferencija Vydūno 153-iojo gimtadienio proga (kovo 22 diena). Universiteto patalpose taip pat nuolat vyksta meno renginių ciklas „Tautai ir valstybei“, kuriame pasirodo ir savo talentą demonstruoja jauni muzikos mokyklų mokiniai ir Klaipėdos Vydūno vardo gimnazijos mokinių choras. Visuomeninės organizacijos ir gyventojai taip pat tikisi ir laukia, jog ateityje Klaipėdos universitetui bus suteiktas Vydūno vardas. Prieš porą metų Klaipėdos senamiestį papuošė skulptūra Vydūnui, jo 150-mečio gimimo paminėjimui ir drąsiai galima įvardinti ją kaip šedevrą visapusiškai: techniniu ir meniniu sprendimu.
Asmeniškai jaučiu pareigą ir atsakomybę visuomeninėje veikloje puoselėti Vydūno paveldą, Lietuvoje ir užsienyje įamžinant šį nuostabų mūsų tautos žmogų ateities kartoms. Būdamas jo pasekėju noriu gyventi paprastai, santūriai, atvira sąmone į dvasinį pasaulį, skleisdamas į aplinką vydūniškąją šviesą ir jo atminimą. Būtent dėl šių aplinkybių buvo įkurta Lietuvos menų ir mokslo asociacija „Vydūno šviesa“. Taip pat kviečiu visus aktyvius Lietuvos žmones, darbdavius neužmiršti ir kitų savo talentingų, gabių tautiečių, kuriuos pasaulio šalys labai vertina ir nuolat graibsto iš mūsų.
Vydūnui
Lietus ar vėjas, bet eini, važiuoji
Per šlapdribą, per pūgą…
Patyręs nepriteklius ir ligą…
Viltis meti į skaidrią būtį,
Į knygų puslapius pagavias mintis.
Eini, važiuoji ir pėdsakus palieki,
Tavo žvarbus gyvenimas įgauna naują prasmę, rimtį…
Kai su tavim drauge mes einame, važiuojame,
Nebaisūs vėjai, plikšala, lietus.
Rita BIJEIKYTĖ-GATAUTĖ
Metafizikos mokslų dr. Vilimantas ZABLOCKIS
Lietuvos menų ir mokslo asociacijos „Vydūno šviesa“ įkūrėjas ir prezidentas
