Odė Mokytojos gyvenimui
Šią savaitę po sunkios onkologinės ligos išbandymų užgeso Mokytojos Daivos Toliušienės gyvybė. Mokytojos, kuri nuoširdžiai tikėjo tuo, apie ką kalbėjo ir ko mokė gimnazistus. Šį tekstą rašiau 2019 metais ir jis buvo Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ išspausdintas per Tarptautinę mokytojų dieną. Esu įsitikinęs, kad prieš porą metų publikuotas mintis apie Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokinių ir kolegų mylimą lituanistę, kurią palydime į Amžinybę, verta dar kartą perskaityti.
Gimtojo krašto niekaip negaliu sieti tik su objektais. Šią sąvoką mintyse suvokiu kaip prisiminimus, iš kurių būtent pastarieji ne tik nukelia į senas patirtis, išgyvenimus, skaudulius, bet ir skatina sklęsti aukštyn. Virpančiu balsu niūniuoju užsienio grupės „Coldplay“ dainą „O (Fly on)“ (liet. „Skristi“), kurios klausydamasis mąsčiau apie didžiausią žiburį mano gyvenime. Tas šviesulys – vos vienus metus man lietuvių kalbą ir literatūrą dėsčiusi mokytoja Daiva Toliušienė. Per šį laikotarpį radau patį artimiausią sielos draugą, regintį, kai iš tiesų viduje degiau, sielvartavau, liūdėjau. „Žiūrėk, tik visai neištirpk“, – nuolat primindavo pedagogė matydama, kad esu ne visai geros fizinės ir dvasinės formos.
Puikiai prisimenu antrąją dieną po moksleivijos šventės, kuomet įžengiau į 105 kabinetą dar nežinodamas, ką čia patirsiu. Lietuvių kalbos ir literatūros kabinete išsirinkau vidurinį suolą ir laukiau pirmosios pamokos. Kai įėjo, atrodo, tipine apranga vilkinti moteris, man pirmiausia įsiminė baltas lininis audinys. Nežinia kodėl, tačiau po kelių minučių jaučiau, kad viduje nurimstu ir kad viskas bus gerai. Tikrai. Tą pačią dieną demonstravome anksčiau įgytus įgūdžius ir rašėme pirmąsias, dar ne visiškai klusniai besirašančias, teksto pastraipas. Tąkart gavau stebėtiną pažymį – 9, kuris man pasirodė lyg stebuklas.
Jau po kelių dienų suvokęs, kokį nušlifuotą aukso grynuolį gavome, žavėjausi iki pasiutimo. Ko gero, kiekvienam sakiniui, ištartam Mokytojos, linksėjau, nes buvo taip gera ir miela širdžiai… Akimis fiksuodama šį mano nuolatinį veiksmą, pedagogė prieš trečiokų srautą ištarė, jog vien dėl to norėtų atsiklaupti ant kelių ir padėkoti. Atrodo, tai ir paaiškino tikrąją Daivos asmenybės pusę – spontaniškai bei atvirai išreikšti meilę gyvenimui. Išgirdęs pedagogės žodžius, tuo metu nė nebūčiau paprasčiau ir gražiau sugalvojęs… Būtent dėl jos geraširdiškumo, rūpesčio ir begalinio atsidavimo savam darbui suvokiu, kodėl klasėje būdavo ypatinga aura, dėl kurios per pertraukas beveik visi likdavome lyg pas auklėtoją. Nuostabu suvokti, jog Daivutė (taip ją vadinome) visą gyvenimą jautė pašaukimą būti Mokytoja.
Kad ir kaip mėgavomės kasdiene bendryste, tačiau vėliau teko suvokti, jog dėl klastingo likimo mūsų bendra kelionė gali sutrumpėti. Išgirdęs žinią niekaip tuo netikėjau. Širdies kertelėje puoselėjau užspęstą vilties krislą, kad tai neišsipildys ir iki pat abitūros pabaigos drauge žengsime į įdomų, tačiau kartais klastingą egzaminą. Tik išlipome pusiaukelėje dėl troškimo pasijusti geriau.
Iki šiol mus, buvusius gimnazistus, lydėjo jau retesnis, bet nuoširdus bendravimas su Mokytoja. Malonu prisiminti ypatingas, kaip pasakytų poetas V. Mačernis, aukštąsias akimirkas. Štai susitikimo su Šventuoju Tėvu dieną iš karto po palaiminimo su srauto drauge paskambinome Daivutei ir palinkėjome sveikatos. Turbūt gražiausia, ką galėjome išgirsti, tai tylią Mokytojos palaimos akimirką ir braukiamą išsprūdusią ašarą. Pedagogė minėjo, jog tai atsimins visą gyvenimą. Kaip ir aš.
Su šelmiška šypsena regiu paradoksalią situaciją, kai Mokytoja mokė nebraukyti knygų ilgomis, horizontaliomis, lapą raižančiomis linijomis ir kaip vien dėl mūsų ji savąjį vadovėlį rėžė ne tik tokiais brūkšniais, bet ir ryškiu rašikliu, kad dar geriau matytųsi svarbiausia kopijuota medžiaga.
Visada prisiminsiu Daivutės gebėjimą giliai peržvelgti manuosius kūrinius, kuriems kartais dar reikėjo paramos, norint išgryninti stipriąją sakinio ar minties prasmę. Kas kartą sėdėdamas valandų valandas pas ją namuose vidumi bei išore neslėpdavau džiaugsmo, nes suvokdavau, kokie paslaptingi, ypatingi ir reikšmingi veiksmai vyksta redaguojamame tekste. Visa tai vainikuodavo ir kvapnios arbatos puodelis, ir prasmingas, širdžiai mielas pokalbis.
Mokytoja mane visada skatino mąstyti apie tai, kokia mintimi užbaigsiu kūrinį. Tačiau šįkart daug negalvosiu – dėkoju Klaipėdos rajonui, Gargždų miestui ir likimui už tai, kad turėjau tokią neįkainojamą gyvenimo patirtį, apie kurią nė nesvajojau žengdamas pirmuosius žingsnius „Vaivorykštėje“.
Daivute, Mokytoja mano, Jūs buvote tai, kas geriausio galėjo įvykti mano gyvenime. „Dixi et ánimam levávi“ (liet. „Pasakiau ir sielą nuraminau“)…
Robertas MACIUS
Vilniaus universiteto studentas
