• 18 rugsėjo, 2021
|

Palaimintoji šeima: meilė neišblėso per 70 metų

Ilgaamžiai sutuoktiniai Liucija ir Kazimieras Vengaliai iš Baičių trečią kartą atnaujins santuokos įžadus. Anksčiau minėję auksinę, deimantinę, o šią gegužę – palaimingų vestuvių sukaktį. Retas atvejis ne tik Dovilų seniūnijoje, bet ir Klaipėdos rajone, kai pora kartu nugyvena 70 metų. „Su mieląja žmonele buvome labai laimingi, suruokavom, ir meilė iki šiol tebėra“, – pakylėtai ištarė Kazimieras.

Penkios kartos

Susirinkus garbių sukaktuvininkų Vengalių 5 vaikams, 15 anūkų, 27 proanūkiams ir proproanūkiui su antrosiomis pusėmis, būtų apie 70 žmonių. Simboliškas skaičius, jau penkios kartos. Tačiau šiemet dėl karantino suvaržymų su palaimingąja santuokos sukaktimi tėvus pasveikins tik vaikai.

„Mieloji mano žmonelė“, – apkabinęs ją pakylėtai ištarė Kazimieras, skaičiuojantis 95-uosius metus. O kiek metų Liucijai? „Nesakysiu“, – nusijuokė neseniai 88-ąjį gimtadienį minėjusi sukaktuvininkė.

„Mes jau 70 metų kartu! Buvome labai laimingi, suruokavom, ir meilė iki šiol tebėra. Sveiki, dikti ir bagoti savo meile, džiaugsmu“, – atskleidė K. Vengalis.

Iš Pažvelsio kilusio Kazimiero, iš Jokulių – Liucijos tėvai pokariu saugodamiesi tremties atsidūrė Priekulės krašte, Butkų kaime. Ten abu ir susipažino. Patiko vienas kitam ir prieš 70 metų Priekulės bažnyčioje prisiekė amžiną meilę. Ne, sunkiais pokario metais vestuvių iškilmių nebuvo, tačiau jaunavedžiai buvo laimingi turėdami vienas kitą. Ir jokie vargai meilės neužgesino, pasak Kazimiero, pirmoji meilė iki šiol gyva.

„Buvome tik apsiženiję, uošvis pasogos davė karvę. Išvedėme į ganyklą, bet buvo baisiai karšta – nuvedžiau į paunksmę. Ji susirgo ir nugaišo. Jaunas buvau, nesupratau, kad nereikėjo staiga į pavėsį gyvulio vesti, – pirmąją šeimos nesėkmę prisiminė pašnekovas. – Bet labai padėjo ir palaikė tėvai, o mes – vienas kitą. Grįžę iš darbo pasibučiuodavome, pasišnekėdavome ir taip gera būdavo. Niekada nesipykome – išsprūdus piktam žodžiui, atsiprašydavome.“

Klumpės nebeišmaitino

Iš pradžių jauna šeima gyveno Butkų kaime. Kazimieras buvo iš tėvelio išmokęs meistrauti medines klumpes, kurias veždavo į Priekulės turgų – turėjo pragyvenimo šaltinį. „Ten gyveno būrai, kurie jas labai pirko, po 23 rublius už porą mokėjo. Tačiau apie 1960-uosius metus jie išvyko į Vokietiją ir pirkėjų nebeliko“, – prisiminė sukaktuvininkas. Vyriausioji dukra Liucija iki šiol nepamiršo, kaip su sesute Rūta namuose avėjo klumpaitėmis.

Po dešimtmečio Vengaliai atsikraustė į Dovilų kraštą ir abu dirbo ūkyje, laukininkystės brigadoje, gyvulininkystės fermose. Bet už darbadienius nieko nemokėjo – reikėjo ir savo ūkelyje gerokai padirbėti, kad išmaitintų šeimą – tris dukras ir du sūnus: Liuciją, Rūtą, dvynius Ričardą ir Virginiją bei Kazį. Jie laikė karvę, kiaulių, paukščių, augino daržoves ir vežė į Klaipėdos turgų.

Kazimieras prisiminė, kai Baičiuose, tolėliau nuo senojo kaimo, laukuose, išsirinko vietą, gavo sklypą ir ūkio statybos brigada sumontavo standartinį namą, o trobikės vidų teko pačiam įsirengti. Beveik pusė amžiaus čia prabėgo. Prieš 6 metus iš uostamiesčio persikėlęs sūnus Ričardas su žmona Adele namą suremontavo, jaukiu ir patogiu būstu pavertė. Gyvendami šalia su meile rūpinasi garbaus amžiaus tėvais.

Skaniausias vaikystės pyragas

Ar sukaktuvininkai griežtai auklėjo savo vaikus? „Nebuvau griežtas – geruoju sutarėme. Bet ėjau į darbą, tai daugiau auklėjo žmona“, – atskleidė Kazimieras. „Argi lengva auginti vaikus?“ – atsiduso Liucija.

„Mes visi buvome mylimi, aprūpinti, aprengti, pavalgydinti – mums nieko netrūko. Mamytei su tėčiu išvykus į darbą, prižiūrėjome vieni kitus, – dėstė Liucija. – Mamytė duodavo užduočių, ką nuveikti, tvarkytis. Turėjome laikytis tvarkos, buvo nurodyta stengtis gerai mokytis.“

Ričardas pridūrė, jog į turgų kartu su tėvais važiuodavo parduoti agurkus. Tėvai augino, o vaikai juos plaudavo, rūšiuodavo, dėdavo į maišus. Ir kitus darbus nudirbti padėdavę, tai ir užaugo visi darbštūs, pareigingi. Padėti tėvams anuomet buvo suprantamas dalykas. Ričardas 40 metų dirba jūrų uoste, Rūta – siuvėja baldų gamybos įmonėje, Kazys – statybininkas, o Liucija – mokytoja.

„Vaikystėje, kai tėvų nebūdavo namuose, aš su broliais ir sesėmis ruošdavau programas su eilėraščiu, daina, šokiu, vaidinimu. Nežinau, ar jie norėjo, bet aš vadovavau“, – šypsojosi vyresnėlė. Taigi nenuostabu, kad ji tapo mokytoja ir iki šiol tebedirba Kretingos rajono ugdymo įstaigoje.

Liucija pasakojo, kad mama mokėjo siūti – vaikus rengdavo savo siūtais drabužiais. „Kasmet būdavo ritualas: pasipuošę susėsdavome į vežimą ir dardėdavome į Butkų kaimą pas senelius. Kaip laukdavome tos dienos!“ – šypsojosi Liucija.

Ji prisiminė vaikystėje valgytą skaniausią mamytės keptą obuolių pyragą. „Ji buvo kaime žinoma gaspadinė – kviečiama gaminti valgius vestuvėms, ruošti gedulingus pietus. Mamytė gražiai mezgė – net kaimynai prašydavo jos numegzti. Tėtis ir dabar dėvi jos megztinį“, – vardijo Liucija.

Džiaugsmo ašaros

Tėvų namai vaikus labai traukia iki šiol. Jie renkasi čia per visas šventes, gimtadienius, vardadienius. Tik pandemija prigesino šiltus šeimos narių susitikimus, tai nuliūdino Liuciją ir Kazimierą.

„Kokie turtingi Vengalių vaikai – dar turi savo tėvelius“, – jautriai ištarė marti Adelė Vengalienė. O jie, klausydamiesi šio pokalbio, graudinosi. „Tai džiaugsmo ašaros“, – pastebėjo Ričardas.

„Sulaukėme tokio amžiaus, kad meiliai gyvenom, nesibarėm. Kodėl žmonės skiriasi? Kad susibara visam gyvenimui. Mes atsiprašom už blogumą ir toliau gyvenam. Ačiū Dievui už tokį gyvenimą“, – kalbėjo K. Vengalis.

Ir vaikams sekasi – sukūrė šeimas, nė vienam neteko išsiskirti. Anūkai irgi sėkmingai kuria savo gyvenimus.

Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebono kanauninko Jono Paulausko teigimu, dažniausiai bažnyčioje švenčiama auksinių vestuvių sukaktis. „Vadinamos palaimingos, kai pora sulaukia 70 metų bendro gyvenimo jubiliejaus, itin retos. Labai graži L. ir K. Vengalių santuokos sukaktis – Dievo dovana parapijai, rajonui, giminei, pavyzdys jaunimui. Šį šeštadienį bus aukojamos mišios už šią palaimintąją šeimą, dėkojama Dievui už pragyventus jubiliejinius metus“, – kalbėjo kanauninkas.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių