Partizano šeimos likimas negailėjo

Atmintis
26 gegužės, 2014
0

Ilgėtis vieniems kitų, melstis, kad saugotų Dievas, viltis kada nors dar susitikti – tokia ne vienos karo ir pokario išblaškytos, persekiojimus ir tremtis iškentusios šeimos dalia. Tik motinos širdis gali suprasti, ką jautė partizano Juozo Auškalnio-Kudirkos žmona Liucija, vos gimusį sūnelį atiduodama auginti svetimiems, o su kitais trimis vaikais patraukusi iš namų, slegiama nežinomybės. Lemtingus šiai šeimai 1945-uosius prisiminusi jakiškė Birutė Stonkienė ir dabar sunkiai tvardo ašaras.

Vos gimusį – iš namų

„Mes likome trise, o augti visiems keturiems kartu taip ir neteko, – jaudinančią šeimos istoriją pradėjo pasakoti 77 metų B. Stonkienė, partizano Juozo Auškalnio-Kudirkos ir Liucijos Auškalnienės dukra. – 1945 m. tėtis išėjo į mišką. Tuomet mes gyvenome Veiviržėnuose. Brolis Juozas, sesuo Jadvyga ir aš likome vieni su mama, kuri laukėsi. Sužinojusi, kad šeimai gresia tremtis, gimusį sūnelį Aloyzą kitą dieną suskubo pakrikštyti. Kaip šiandien matau tą vaizdą: mama suvysto mūsų broliuką ir paslapčiomis išneša iš namų…“ Supratusi, kad tremties išvengti nepavyks, o vos gimęs kūdikis neištvers kelionės, moteris jį atidavė iš pradžių giminėms, tačiau augti Aloyzui buvo lemta pas svetimus – jį įsivaikino viena šeima. Nei tėvo, nei motinos meilės jaunėliui pažinti taip ir neteko. Ir tik po daugelio metų jis apkabino savo brolį ir dvi seseris.

Į skirtingas puses

Kas tais neramiais laikais būtų nepabijojęs priglausti partizano žmoną su trimis vaikais? „Tą dieną, kai su mama išėjome iš namų, išsiskyrėme ir pasukome pas žmones ieškoti darbo“, – graudindamasi ir stengdamasi prisiminti, kur buvo jos vargų pradžia, pasakojo Birutė. Visai dar vaikas ji tiko tik plunksnoms plėšyti ir vilnoms pašyti, ūgtelėjusi jau galėjo skalbti, ganyti, šerti gyvulius, ruošti maistą. Eidama iš namų į namus, išmoko visus ūkiškus moteriškus darbus. „Teko nakvoti rugiuose, krūmuose, nes stribai, užėję į namus, skaičiuodavo vaikus, tikrindavo, ar nėra svetimų. Savo vietos neturėjau tol, kol būdama paauglė patekau pas mokytoją Aldoną, o iš jos – į Vabalų kaimą prie Kintų pas Sprogius, kurie turėjo dukrą Moniką. Mano šeimininkė Rūta buvo mokytoja, o vyras Martynas – bibliotekininkas. Gyveno jie kitame mokyklos pastato gale“, – šį gyvenimo laikotarpį Birutė prisimena su šypsena. Nors dirbo visus darbus, nesiskundė – alkti jau nebeteko ir net galėjo vėl mokytis! Būtent čia atsiskleidė iš tėčio paveldėtas gebėjimas vaidinti, improvizuoti. Birutė apgailestauja, kad neturinti tėčio polinkio piešti, o jo nupieštus buitiškus vaizdelius – ūkio darbus, moteris, kurios ateidavo pas mamą siūdintis, atsimenanti.

Išdavė per Petrines

Kaip klostėsi brolių ir sesers gyvenimai, Birutė ilgai nežinojo. Mama, puiki siuvėja, ėjo siūdama pas žmones, o retkarčiais pasiimdavo ir Birutę. „Žinau, kad ir mama, ir tėtis mus, vaikus, kartais stebėdavo iš tolo, bijodami, kad nepamatytume ir nenorėtume eiti su jais, juk jie neturėjo, kur mūsų priglausti“, – virpantis balsas ir dabar išduoda širdį draskantį ilgesį. Kad jau niekada nebepamatys tėčio, Birutė sužinojo Luišėse pas Stonkus. „Pas juos atėjusi kažkokia moteris papasakojo, kad per Petrines Beinoriškėse, netoli Veiviržėnų, sušaudė kelis partizanus. Sakė, kad tėtį ir dar kelis draugus vienas žmogus pakvietęs švęsti Petrinių, o kai partizanai susiruošė išeiti, jiems pasiūlė pernakvoti krūmuose, – pasakojo partizano dukra apie klastą. – Vyresnysis brolis Juozas (miręs – aut. pastaba) sakė žinojęs, kur gyvena tėčio išdavikas ir žadėjo su juo susitikęs paklausti, ką dabar galvoja, ką jaučia.“ Susirgusi būdama pas svetimus žmones vos 47-erių mirė mama. Liucija ir Juozas Auškalniai palaidoti Mostaičių kapinėse netoli vienas kito. Liudininkų, kaip pavyko iš saugumiečių atgauti partizano kūną ir jį palaidoti, nebesą.

Susitikę vos pažino

Būnant pas Petrą Bliūdžių tėčio tėviškėje Šiuraičiuose, likimas Birutei pagaliau nusišypsojo: čia laimingo sutapimo dėka ją atrado vyresnysis brolis Juozas. „Brolį buvau mačiusi tik prieš kariuomenę. Žiūrėjau į jį, bet nebuvau tikra, ar tai mano Juozukas“, – jaudinančią akimirką iš naujo išgyveno moteris. Brolis ją kitą dieną išsivežė į Klaipėdą pas dėdę. Ten sužinojo, kur gyvena sesuo Jadvyga. „Sesuo irgi augo pas svetimus. Nors Jadvyga norėjo mokytis, turėjo susitaikyti su tuo, kad ją pasiėmė darbams dirbti“, – dėl taip susiklosčiusio sesers likimo apgailestavo Birutė. Nesimačiusios beveik 10 metų, seserys viena kitos nepažino. Dabar abi gyvena Jakuose, o jaunėlis brolis Aloyzas – Klaipėdoje. Deja, vyriausiojo brolio Juozo jau nebėra. Savo tėvų Liucijos ir Juozo Auškalnių kapus Mostaičiuose jų vaikai Jadvyga, Birutė ir Aloyzas aplanko ne tik per Vėlines, bet ir Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

1950 m. birželio 30 d. prie Beinoriškių kaimo, Veiviržėnų vlsč., MGB Klaipėdos apskr. skyriaus karinė čekistų grupė nušovė tris partizanus. Klaipėdos apskrities MGB skyriaus 1950 m. liepos 4 d. ataskaitoje Nr. 3/6565 rašoma, kad su agento, sl. Gediminas, pagalba buvo likviduoti 3 partizanai:

Juozas Auškalnis, Jurgio, sl. Kudirka, gimęs 1907 m. Šilutės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Šiuraičių kaime, Kęstučio apygardos Kudirkos rajono būrio vadas, partizanų būryje nuo 1945 metų;
Petras Šernius-Ša(ervūnas (taip bylose), Valiaus, gimęs 1915 m. Šilutės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Petraičių kaime, Kęstučio apygardos Kudirkos rajono skyriaus vadas, partizanų būryje nuo 1945 metų;
Marijona Jokubaitytė, Jono, sl. Lietuvaitė, g. 1929 m. Klaipėdos apskrityje, Endriejavo valsčiuje, Stankaičių kaime, būryje nuo 1950 metų.

Laima ŠVEISTRYTĖ

R. LANKUTIENĖS ir Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus archyvo nuotr.