Pasirengę pokyčiams?
Kartas nuo karto su vyru ir dukra nueiname kur nors pavakarieniauti, štai praėjusią savaitę nusprendėme apsilankyti Gargžduose esančioje kavinėje. Atsisėdome prie staliuko ir šnekučiuodamiesi iš meniu rinkomės patiekalus. Mano akį patraukė už vyro nugaros sėdinčios keturios moterys, kurios garsiai kvatojo, gurkšnojo vyną, matyt, šventė gimtadienį. Padavėjai mums atnešus juodą arbatą ir vaikišką kakavą, nugirdau jų pokalbį, pralinksmėjusios damos kalbėjo apie įtraukųjį ugdymą. „Tu juk žinai, kad visokių bus klasėje, atves su cerebriniu paralyžiumi ir ką, turėsiu aš čia jį mokyti visus metus daugybos lentelės“, – keldama taurę su panieka sakė viena iš draugių kompanijos. Man net kąsnis gerklėje sustojo, nes tarp įvardintų „tų visokių“ yra ir mano vaikas.
Kai mano trimetė dukra nekalbėjo, aplinkiniai sakė, kad ji kalbės vos tik išeis į darželį, bet motiniška nuojauta kuždėjo, kad kažkas ne taip, tad nuvežiau ją pas specialistę, kuri dukrai diagnozavo mišrų raidos sutrikimą. Kartą nusprendžiau dukrą nuvesti į vaikams skirtus užsiėmimus vienoje iš Klaipėdoje įsikūrusių studijų. Vadovei pasakiau, jog mano vaikas prasčiau komunikuoja nei bendraamžiai. Tuomet ji manęs paklausė, ar dukra sugebės žaisti su kitais vaikais ir pasiūlė dalyvauti užsiėmimuose, kurie skirti kitokiems vaikams. „Ką jūs turite omenyje?“, – pasiteiravau. „Na, su kitokiais vaikais, tais, kurie turi įvairių sutrikimų“, – atsakė pašnekovė. Mūsų pokalbis po šio sakinio buvo baigtas, nors tai buvo tik pati pradžia: netrukus sulaukiau gražaus neigiamo atsakymo iš vieno privataus Klaipėdos rajono darželio, kurio direktorė argumentavo, kad dukrai bus sunku adaptuotis ir primygtinai siūlė rinktis kitą ugdymo įstaigą.
Iš tiesų, vaikų su negalia ar įvairiais raidos sutrikimas ugdymas dažnai visuomenėje apipintas įvairiais mitais bei baime. Vis dar gajus įsitikinimas, kad tokie vaikai turi būti ugdomi tik specializuotose ugdymo įstaigose, tačiau viskas pasikeis jau kitąmet. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus, kuriuose numatyta, kad nuo 2024 m. mokyklos ir darželiai turės priimti visus vaikus, nepaisant jų negalios ar raidos sutrikimų, nes iki šiol mokyklos galėjo pasinaudoti įstatyme numatyta išimtimi – atsisakyti priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką į ugdymo įstaigą. Tačiau privačios ugdymo įstaigos galės ir toliau naudotis šia privilegija, t.y., vaikų su tam tikrais sutrikimais nepriimti.
Tokių vaikų mūsų rajono mokyklose tikrai nemažai. Štai 2022 m. mokslo metų pradžioje rajono ugdymo įstaigas pradėjo lankyti 1548 vaikai, turintys negalią ar įvairių raidos sutrikimų. Daugiausia vaikų – net 850 turėjo kalbos ir kalbėsenos sutrikimų, jiems būtina logopedo pagalba. 2021 m. duomenimis, 70 bendrojo ugdymo mokyklų mokinių negavo specialiojo pedagogo pagalbos, 89 – logopedo, 65 – psichologo, 17 – mokytojo padėjėjo, 12 – surdopedagogo (kurčiųjų ir neprigirdinčių mokytojo – aut.past) ir tiflopedagogo (aklųjų ir silpnaregių mokytojo – aut.past.) ir 6 – judesio korekcijos nustatytos pagalbos. Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Irena Barbšienė sakė, kad ir praėjusiais mokslo metais panašus skaičius vaikų negavo jiems reikalingos pagalbos, mat surdopedagogo ir tiflopedagogo rajono ugdymo įstaigose tiesiog nėra.
Savivaldybė pati turi nertis iš kailio ieškodama trūkstamų pagalbos vaikams specialistų, nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) laikosi pozicijos, kad įvairių specialistų trūkumas – pačių savivaldybių reikalas. Vienos mokyklos vadovas man atvirai pasakė, kad stebėtis nėra ko – ministerijos klerkai važiuoja į komandiruotes užsienyje, susižavi kitų šalių švietimo sistemomis ir grįžę į gimtinę pasiraitoję rankoves skuba „tobulinti“ ugdymo programas, o jų įgyvendinimas kasdienybėje gula ant mokyklų ir savivaldybių pečių. Įtraukiojo ugdymo idėja yra puiki, bet ar sugebėsime ją įgyvendinti kasdienybėje, kai nemažai pedagogų su panieka kalba apie įvairių sutrikimų turinčius vaikus, o tėvai piestu stoja, mat esą tokie klasiokai psichologiškai traumuoja jų vaikelius. Na, bet gal mažiau pesimizmo ir pasidžiaukime jau išeinančia vasara.
Augustė JAŠINAUSKIENĖ
„Bangos“ korespondentė
