Pirštu – į kitą
Sovietmečiu mokykloje reikėjo žinoti XIX a. rusų rašytoją utopistą Nikolajų Černyševskį ir jo kūrinį „Ką daryti?“. Dvidešimt aštuntaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais nepaliaujamai girdėdami apie visokias mūsų valdžios „kliurkas“, norom nenorom pagalvojame, kad sovietmečiu tikrai buvo tokių, kurie atidžiai perskaitė minėtąjį romaną ir dabar vadovaujasi N. Černyševskio patarimais, ką daryti.
Mat maištingasis romanistas buvo įtikėjęs, kad individo savanaudiška nauda tapati visos visuomenės naudai. Dabar susidaro įspūdis, kad būtent racionalusis asmeninės naudos siekis yra mūsų politikų (nuo savivaldos iki parlamento) varomoji jėga, dėl kurios jie pasiryžę vienas kitam gerklę perkąsti, praeiti kančių, kurias kartais netikėtai surengia žiniasklaida, kelius.
Tiesiog nebeišgali pozityviai mąstyti, kai pastarosiomis dienomis Seimo Biudžeto ir finansų komitete, analizuojančiame paskutinės ekonominės krizės priežastis, apklausiami buvusių vyriausybių nariai, aukšti politikai, kurie nė nesiruošia atgailauti dėl savo priimtų klaidingų sprendimų. Skirtingai nei visiems Lietuvos žmonėms, tos klaidos jiems niekaip neatsiliepė: jie tebesėdi parlamente (štai, pavyzdžiui, G. Kirkilas jau septintą kadenciją), beje, išrinkti tos pačios nuskurdusios ir nesusigaudančios liaudies, jie planuoja būti net prezidentais ar bent jau užsėsti labai sotų kąsnį garantuojančią europarlamentaro kėdę. Nei kirkilai, nei kubiliai, nei kiti aukšti pareigūnai nejaučia jokios sąžinės graužaties, kad toji krizė didžiąja dalimi buvo būtent jų netoliaregiškumo, negebėjimo valdyti europinių lėšų srautų, jų „racionalaus“ savanaudiškumo pasekmė. Kaip apsaugoti savo kišenę jie žinojo, bet kaip garantuoti Lietuvos žmonių gerovę – tą priedermę pamynė. Ne ant savo pečių jie užsikrovė atsakomybę: ji buvo permesta ant darbdavių pakėlus mokesčius, ji buvo permesta ant pensininkų sumažinus pensijas, ji buvo permesta ant savivaldybių biudžetų apkarpius juos ir primetus naujų funkcijų. O kaip gi kitaip – buvo baisi krizė, mes negalėjome kitaip pasielgti, turėjome stabilizuoti šalies biudžetą – maždaug taip dabar aiškina tuometinis premjeras A. Kubilius, pirštu rodydamas į prieš tai be saiko išlaidavusią G. Kirkilo vyriausybę.
2008–2009 m. kritiškos ekonominės ir finansinės situacijos, žinoma, neįmanoma paneigti, bet bjauriausia yra tai, kad ilgamečiai politikai iki šiol tebežiūri į skirtingas puses, jie nenori prisiimti jokios asmeninės atsakomybės, jie ieško kaltų, bet ne tarp savųjų partiečių, priešingai – už saviškius galvą guldo, nors jie valdydami valstybę yra prikrėtę tokių nesąmonių, kad trečdalis Lietuvos žmonių nebematydami jokios perspektyvos paliko Tėvynę. Kiekvienais metais mūsų šalis prarasdavo ir tebepraranda dešimtis tūkstančių darbingiausio amžiaus žmonių, kurie Lietuvos valdžios buvo ne sustabdyti, o palydėti pagiežingu linkėjimu: važiuokit, važiuokit, išsiversim ir be jūsų! Ogi pripažinkim, kad be jų, šimtų tūkstančių tautiečių, verčiamės visgi sunkiai. Į juos atsigręžta tik dabar, emigrantai kviečiami grįžti, nors pyragai Lietuvoje ir šiuo metu jų nelaukia. Kai kas tikrai grįžta, kai kas vėl įsitvirtina tėvų žemėje ir garbė jiems, padėsiantiems mums tempti mokesčių naštą, padėsiantiems mokėti pensijas pensininkams, padėsiantiems kurti geresnį rytojų mums visiems, ne tik prie valdžios lovio pritilpusiems.
Bet kaip mes galime tikėtis visuotinės gerovės ateityje, jei politikai, aiškinantis krizės priežastis, visomis išgalėmis bando sumėtyti pėdas vien tam, kad ir po pavasario rinkimų vėl išliktų valdžios postuose?
Nieko nereikia teisti, niekam nereikia organizuoti raganų medžioklės. Bet vieną kartą ir visiems laikams reikia išsiaiškinti valstybės valdyme padarytas klaidas. Kad ir mes, tie, kurie likę savo brangiojoje Tėvynėje, vėl pajaustume pagrindą po kojomis. Negi savanaudiškumo principas taip yra įsiėdęs politikų galvose ir jų veikloje, kad net palaiminusio Lietuvą Popiežiaus Pranciškaus prašymas ištarti „Mea culpa“ (mano kaltė – lot.) – pralaimi?
