Po tūkstančių straipsnių
300 straipsnių per metus, neskaičiuojant daugybės trumpų, neiliustruotų informacijų. Plius minus tokia yra „Bangos“ žurnalisto metinė statistika. Rimti skaičiai, kurių niekada anksčiau nebuvau sugalvojusi skaičiuoti. Pagalvojus apie informacijos srautą, kurį mums kasdien tenka perfiltruoti, galėtų apsvaigti galva. Bet tik ne man. Kiekvieną aprašomą istoriją ir pašnekovą vadinu patirtimi, kurios greičiausiai joks kitos profesijos atstovas nesugebėtų gauti.
Politika, ekonomika, verslas, žemės ūkis, technologijos, grožis, sveikata, menas, literatūra, teisėsauga, tikėjimas, švietimo sistema, teritorijų planavimas, sportas, gynyba ir t. t. – temos, kurias daugybę kartų teko gvildenti laikraščio puslapiuose. Be abejo, prieš tai į jas reikėjo įsigilinti. O ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Šią auksinę taisyklę galėtų patvirtinti kiekvienas žurnalistas, mat nuovoka apie galybę sričių yra vienas didžiausių šio darbo privalumų.
Labai gerai pamenu vieną savo nesėkmę, kai dar 2010-aisiais rašydama apie ketinimą įvesti rinkliavą už atliekų surinkimą iškraipiau Tarybos nario A. Liaudanskio poziciją. Laikraštyje ji buvo išspausdinta 6 000 egzempliorių tiražu, tad gailėkis nesigailėjęs. Drebėdama susitikau su neabejotinai perpykusiu politiku, apie klaidas viešai parašiau ir pamoką priėmiau rimtai – šiandien apie atliekų sistemą jau galiu ne tik rašyti, bet ir diskutuoti.
Norite, išduosiu paslaptį, kaip mieste užaugusi žurnalistė parengia puikų straipsnį apie javapjūtę? Pirmiausia skambina ūkininkui P. Montvydui, kuriam net klausimų užduoti nereikia: jis balso tonu duoda suprasti, kad prikulti 2,2 t žirnių iš 1 ha yra mažai, o 6,5 t žieminių kviečių iš 1 ha – puikumėlis. Taigi paskambinęs kitam ūkininkui jau jautiesi ekspertas, ir jis su tavimi drąsiau leidžiasi į kalbas. Apie žvejus taip pat išmokau rašyti taip, kad niekas net neįtaria, jog žuviai esu alergiška. To liko neįtarę ir eršketų auginimo įmonės atstovai, kai spaudos konferencijoje man vienai rusiškai pasakojo apie savo verslą. Žuvys čia buvo palyginti niekis su tuo, kad rusiškai nesuprantu. Taigi nusprendžiau protingai linksėti galva, ir taktika pasiteisino. Straipsnį vėliau ir be jų šnekų parengiau profesionaliai.
Tačiau kartais nutinka taip, kad publikacijoje faktus nutyli ne dėl to, jog jų nesupratai. Štai prieš penkerius metus vykusi nacionalinė Europos krepšinio čempionatui skirta akcija „Varom už Lietuvą“ privertė perkainoti vertybes. Krepšinio kamuolį tuokart mieste simboliškai varė įvairių įstaigų atstovai, tarp jų ir vienas kunigas. Kai nuo minios užsikrėtusi akcijos dvasia džiaugsmingai pribėgau prie dvasininko pasiteirauti įspūdžių, pastarasis pūstelėjo alkoholio tvaiku. Pasidžiaugęs, kad pirmadienis – laisvadienis nuo Mišių, pasigyrė su draugu gėręs alų. Akimirksniu pagailo išpažinties dievobaimingai vaikštančių močiučių, o pati galutinai apsisprendžiau prie klausyklos niekada nebetūpti. Vertinkite kaip norite, bet aš nenoriu būti aptarinėjama prie butelio.
Dirbdamas žurnalistu kasdien žinai, kad kažkam būsi nepatogus: skundžiamam teršėjui, į skandalą pakliuvusiam politikui, girtam vairuotojui, mokesčių nemokėjusiam verslininkui ar vargšei vaiką šepečiu nupraususiai darželio auklėtojai. Visuomenės interesas daugybę kartų prasilenkė su asmeniniais įsitikinimais, kuriuos vardan objektyvumo ar siekio suintriguoti skaitytojus teko užgniaužti. Man pasisekė, kad buvimas nepatogiai praėjo be pasekmių. Tik kartą teko priimti šaukimą į teismą iš politiko, kuris taip greičiausiai norėjo parodyti, jog per aukštai šokame apie jį neigiamai spaudoje rašydami. O mes vis tiek rašėme, nes praktikos turime – politikai nuo arenos nueina, o spauda lieka.
Versdama savo straipsnių archyvą suprantu skaitytojams papasakojusi galybę fantastiškų istorijų ir dėl to labai praturtėjusi. Ar jums darbe pasitaikytų galimybė pasikalbėti su Andriumi Mamontovu, Leonidu Donskiu, Natalija Bunke? Ar darbo metu galite be eilės įsiamžinti su ką tik zoologijos sode gimusiais tigriukais, pasigrožėti šalčio gniaužtuose esančia Karkle, įkvėpti pamario ramybės? Ar klientai jus dažnai pamalonina asmeniškai jums sukurtais eilėraščiais ir juodaisiais ikrais? Štai tokie malonūs mano darbadienių užkulisiai „Bangoje“. Mano pašnekovų gretose yra buvęs ir benamis, ir Premjeras. Atspėkite, kurį kalbindama jaudinausi labiau? Žinoma, benamį, nes jis sirgo tuberkulioze.
Prisiminimų keliu šiose „Žurnalisto pastabose“ einu iki posūkio. Karjeros posūkio. Per beveik penkerius metus kasdienio darbo „Bangoje“ apie Klaipėdos rajoną ar jam aktualias temas parengiau ne mažiau kaip 1 500 straipsnių. Šią profesiją vienu kitu rašinėliu jau „matavausi“ nuo dešimtos klasės, tad greičiausiai realus dar įspūdingesnis publikacijų skaičius. Ir tai solidus pagrindas patirtį pritaikyti kitame amplua. Tikiuosi, kad savo istorijas patikėję narplioti man įsitikinote žiniasklaidos galia ir laisve. Ginti visuomenės interesą, bet nepaminti žmogiškumo – tokia „Bangos“ strategija jau 70 metų. Taigi pasiruoškite – po šv. Velykų atsinaujinęs kolektyvas į Klaipėdos rajoną laikraštyje pažvelgs naujomis akimis.
