Pozingių istorija įkvepia juos mylinčius žmones
Prie pagrindinio įvažiavimo į Pozingius, nedidelį kaimą Pėžaičių pašonėje, pasitinka spalvinga instaliacija su gražiausios pavasario šventės simboliais – stilizuotais margučiais. Iniciatyvūs kaimo gyventojai juos sukūrė norėdami atkreipti dėmesį, jog čia gyvenantys žmonės neabejingi grožiui, gėriui ir visiems spinduliuoja žaismingą nuotaiką.
Pavasario šventės simboliai, skelbiantys gamtos atgimimą, gyvybės prabudimą, atrodo lengvi, tarsi popieriniai – tik šio projekto sumanytojai žino, kiek reikėjo laiko, darbo, lėšų juos pagaminti. Juk vienoks darbas lankstyti iš popieriaus, ir visai kas kita detales išpjauti iš metalo, jas formuoti. Vienas iš šio projekto iniciatorių Arnoldas Ubys savo meninę idėją siūlė įprasminti panaudojant popierių, tačiau kaimo patriotas Tadas Stonkus pasirinko metalą. „Sudėtinga, bet turint noro viską įmanoma padaryti, tik reikia laiko“, – patikino meistras. Pėžaičiuose gimęs, bet daug laiko praleidęs Pozingiuose ir dabar čia močiutės sodyboje gyvenantis Tadas domisi šio kaimo istorija. Svarbių faktų žinojimas jį įkvepia puoselėti šio atminimą. A. Ubys, šišioniškės ir žemaičio sūnus, turi sukaupęs svarbios kraštotyrinės medžiagos, kurią sudėlios, kad ateities kartos paskaitytų apie šio kaimo praeitį.
Ši iniciatyvių pozingiškių grupelė patirties įgijo anksčiau puošdama kaimo erdves. Pernai prieš žiemos šventes šioje vietoje buvo sukūrę įspūdingą instaliaciją. Ją pastebėjo ir projekto autorius įvertino – visi džiaugiasi rajono Savivaldybės padėka ir dovanomis.
Ir pavasario sulaukę šie kaimo gyventojai nepagailėjo nei laiko, nei darbo ir bendromis pastangomis, lėšomis iki Prisikėlimo šventės spėjo sukurti spalvingą instaliaciją su pagrindiniais simboliais – margučiais. Pastarieji erdviniai, dideli. Mažesniems reikėjo po 20 detalių išlankstyti ir sutvirtinti, o didžiausiam – 34, jo viduje yra trys paveikslai, kuriantys erdvinį vaizdą. Šis margutis sveria 30 kilogramų. Kukliau papuošė kitus du įvažiavimus į Pozingius.
Stilizuotus margučius pagaminęs T. Stonkus prisideda prie tvaresnio vartojimo – šiuos pagamino iš atliekų. Užuot atraižas išmetęs į metalo laužą, jas kūrybiškai panaudojo meistraudamas meninę instaliaciją. Lina Ubienė subtiliai parinko spalvas ir nudažė. Puošiant erdvę prisidėjo ir Birutė Stulgienė. T. Stonkus patikino, jog nė vienas kaimo žmogus neatsisakė padėti paprašius. „Aš nelaukiu padėkos – man svarbu, kad visiems būtų gražu ir gera. Man smagu skleisti žinią, jog mūsų kaime pulsuoja gyvenimas, bunda gamta, bet būtų nuostabu, kad ir žmonės atgimtų“, – kalbėjo meistras.
Su Pėžaičiais besiribojantis nedidelis Pozingių kaimas (13 sodybų) nepriklausomybės pradžioje buvo padalintas: dalis priklauso Veiviržėnų seniūnijai ir tik trečdalis – Agluonėnų, kuri yra istorinio Mažosios Lietuvos regiono dalis, ir, pasak A. Ubio bei kitų gyventojų, šioje seniūnijoje turėtų būti ir visas Pozingių kaimas.
Vienu laikotarpiu šis kaimas net buvo keistai sutapatintas su Pėžaičiais – Pozingių vardo dokumentuose nebeliko. Tačiau jį mylintys žmonės nenorėjo, kad jis nugrimztų užmarštin – pasistengė, jog istorinis Pozingių vardas buvo sugrąžintas. Ilgai nelaukę jie prie pagrindinio įvažiavimo į kaimą tada pastatė originalią, iš metalo pagamintą nuorodą. Tai tarsi patvirtino, kad iš pozingiškių ne taip lengva išrauti savo kaimo atminimą.
Virginija LAPIENĖ
