Prasmė tobulėti
Ketvirtadienį per Sausio 13-osios minėjimą Nepriklausomybės aikštėje susirinkusi dalis minios, sakant kalbas Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, premjerei Ingridai Šimonytei, net Laisvės premijos laureatei Bernadetai Mališkaitei, garsiai švilpė, skandavo žodį „gėda“. O man žiūrint buvo gėda už tą destrukciją, už nepagarbą kito nuomonei, už nepagarbą Sausio 13-osios atminimui.
Stebimės, kodėl tiek daug nusiminusių žmonių, kodėl Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių, kodėl patyčios mokyklose vis dar kasdienis atributas, nors akcija „Savaitė be patyčių“ rengiama metų metus, nors veikia daug pagalbos linijų, nors švietimo įstaigose dirba psichologai ir pan. Tačiau rezultato nėra. Kodėl? Pasižiūrėkite į veidrodį. Aišku, dabartinė Vyriausybė susiduria su daug iššūkių ir gebėjimas su jais susidoroti vertinamas nevienareikšmiškai. Vyriausybės blaškymuisi krizės akivaizdoje kartais pateisinimų ir nėra. Tad galima kritikuoti, pateikti savų siūlymų, bet ne kelti destrukciją Laisvės gynėjų dieną, neperkelti savo nepasitenkinimo į vaikų smėlio dėžę ir tik skanduoti „gėda“. Tai ne sprendimas. Akivaizdu, kad šie žmonės mažiausiai galvoja apie klestinčią Lietuvą. Ar įvertinama, kokios antraštės apskries pasaulį, kokia žala bus padaryta valstybei? Matomas tik trumpalaikis ir siauras interesas. Žinoma, iš valdžios pusės trūksta efektyvios komunikacijos su įvairiomis žmonių grupėmis, tačiau išlieti savo nepasitenkinimą Laisvės gynėjų dieną man atrodo šventvagiška. Buvo nuoširdžiai gaila esančiųjų ant scenos, kurie tapo šio farso dalimi.
Kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau mūsų rajone patyčios taip pat yra įgavusios pagreitį. Tai ypač akivaizdu socialinių tinklų plotmėje, kai vienu metu keli tai pačiai partijai priklausantys žmonės it susitarę pradeda pūsti į tą pačią dūdą. Argumentų taip pat dažniausiai nelabai yra, bet nepagarba, šmeižtas – pagrindiniai arkliukai kito žmogaus pasisakymo atžvilgiu. Tačiau juk galima kritiką išsakyti ir mandagiai, ir įtaigiai. Neklystančių nėra, iš klaidų mokomės, tačiau kam viską sutepti nepagarbos purvu? Juk šiuos procesus stebi vaikai, paaugliai. Kokį pavyzdį rodome šeimose, kokią kartą norime išauginti? Ar tokią, kuri užklupus kažkokiems sunkumams tik skanduotų „gėda“ užuot pasiūliusi konstruktyvius sprendimus? Ar viliamės, kad iš mūsų vaikų mokykloje ar kitoje viešoje erdvėje niekas nesityčios, kai patys kasdienę duoną tepame nepagarbos kito nuomonei pagardu, kuris seniai nebelepina gomurio?
Kritikos, nepagarbos rimbais kitus plaka tie, kurie labiausiai bijo patys būti sutrypti. Juos ypač gąsdinantis dalykas – akistata su savimi. Laimingi žmonės nekaltina aplinkos, o patys prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Nepatinka kažkieno politika, tai tobulėk, dirbk, kad žmonės ne juos, o tave išrinktų į valdžią. Viskas kiekvieno rankose, jei tik pats nori tobulėti, keistis. Tai – iškovotos laisvės privilegija.
Antradienį Kretingalės seniūnijoje „Vinetu kaime“ svečiavosi Himalajuose gyvenantis jogos mokytojas Tomas Gudėnas. Susirinkę žmonės į šoną padėjo savo titulus, pareigas ir atvėrė širdis, kurių kiekviena labiausiai troško… meilės. Gyvendami visuomenėje, kurioje gaji nepagarba, šmeižtas, patyčios, užsisklendžiame, mus sukausto baimės. Neleidžiame išsiskleisti savo unikaliam vidiniam žiedui bijodami, kad jį sutryps. Tačiau baimė pralaimėti neturi trukdyti žaisti gyvenimo. Tad nebijokime pokyčių ir ėjimo į neištyrinėtas teritorijas.
Aš naujuosius metus „Bangos“ laikraščio redakcijoje pasitinku ne tik korespondentės, bet papildyta portalo www.gargzdai.lt turinio redaktorės pareigybe, o nauja atsakomybė, nauji tikslai visada atveria naujas galimybes. Tad tobulėkime!
Agnė ADOMAITĖ
„Bangos“ korespondentė,
portalo www.gargzdai.lt turinio redaktorė
