Priekuliškiams interjero dizaineriams kūrybiškumo netrūksta ir darže

Daugiau rankų darbo, lėtesnis procesas, tačiau džiuginantis rezultatas gyvenant santarvėje su gamta – taip galima apibūdinti priekuliškių Jolantos ir Artūro Rudaičių pasirinktą žemės dirbimo būdą. Šešių arų sklype už daugiabučio namo šeima augina daržoves pagal gamtinės žemdirbystės principus ir dalindamasi patirtimi bei savo daržo derliumi užkrečia aplinkinius.

Nei arti, nei kasti
Jolantos ir Artūro dviejuose šiltnamiuose ir darže nokstantys veisliniai pomidorai ir paprikos, pakeltose lysvėse augančios morkos, žiedų ir užuomazgų pilni agurkai, nurauti žieminiai česnakai, svogūnai, jau nuskinti melionai, arbūzai ir kitos daržovės sodinti ar sėti į žemę, kuri nebuvo perkasta kastuvu. Ne arti, ne kasti žemę, o mulčiuoti, geriausiu atveju purenti – vienas iš gamtinės žemdirbystės principų, kuriuo žavisi ir priekuliškiai dizaineriai. „Purenant nepažeidžiama žemės struktūra, nepakenkiama gyviems organizmams, tačiau mūsų daržas atsirado ne todėl, kad labai myliu žemę ir į ją reikia suleisti rankas, kad „nusielektrinčiau“. Tiems, kurie sakė, kad be cheminių trąšų nieko neįmanoma užauginti, norėjau įrodyti, kad viskas įmanoma“, – apie susidomėjimą gamtine žemdirbyste pasakojimą pradėjo tėvų namuose įsikūrusi J. Rudaitienė. „Ką gali dizaineriai žinoti apie žemę?“ – toks skeptiškas aplinkinių požiūris šeimos neatgrasė nuo daug pastangų, žinių ir rankų darbo reikalaujančio žemės dirbimo būdo, kai nenaudojamos nei cheminės trąšos, nei cheminiai preparatai nuo kenkėjų ir augalų ligų. Šeima sėkmingai augina visas daržoves, o ypač džiaugiasi, kad jau kelis sezonus pavyksta užauginti tokius šilumamėgius, kaip arbūzai ir melionai. „Jiems perprasti prireikė penkerių metų. Arbūzai yra pusdykumių augalai, todėl jų šaknims reikalinga šiluma. Žemėje, dengtoje skaid­ria polietileno plėvele, šiluma šaknims subalansuota ir dieną, ir naktį. Arbūzams ir melionams nereikia perteklinės drėgmės. Susikaupęs naktį kondensatas papildomai juos pagirdo, o mūsų duoklė – pagerinta duobė sodinant ir palaistymas porą kartų pelenų ištrauka“, – dėstė Jolanta, šiemet melionų ir arbūzų derlių iš daržo vežusi karučiais.
Tačiau norint gausaus derliaus ypač svarbu augalo šaknynas, todėl melionų ir arbūzų daigus reikia auginti dideliuose vazonuose: arbūzo – 3 l, o meliono – 1,5 l. „Pasodinti į dirvą reikia neperaugusį, pasiskaičiuoti, kada vyks vegetacija, kad nenukentėtų nuo galimų šalnų“, – gero derliaus paslaptis atskleidė Jolanta.
Nustebino ir vienintelis patisonas, sugebėjęs užauginti apie 80 gražių kepuraičių. Iš tiesų priekuliškių darže dera viskas: braškės, žemuogės, cukinijos, kaliaropės, brokoliai, šparagai, tik morkas išguldė įsisukęs pelėnas.

Augina žemę
„Jei tinkamai išnaudoji žemę, keturių asmenų šeimai užtenka 2 arų. Tiek, kiek užauginam derliaus savo darže ir šiltnamiuose, mums jau yra per daug“, – šypsojosi Artūras, be kurio, pasak Jolantos, ji niekaip neišsiverstų. Jis įrengė pakeltas lysves, kuriose metro gylyje sluoksniuojamas „sumuštinis“ iš papuvusių rąstelių, parvežtų iš miško, šakų, lapų, šiaudų ir kt. Gamtinės žemdirbystės puoselėtojų žemė maitinama nuolat: iš rudens klojami paparčių paklotai, kad augalams netrūktų kalio, smulkintų dilgėlių sluoksnis ir visą vasarą mulčiuojama nupjauta žole. Ji ir šiltnamiuose, ir lysvėse saugo drėgmę, neleidžia augti piktžolėms, natūraliai minkština žemę, todėl ši tokia puri, kad pavasarį gali įkišti ranką iki alkūnės.
Visa, kas lieka nuėmus derlių – augalų stiebai, lapai, virkščios – irgi tampa maistu augalams kitiems metams. „Rudenį žmonės – iš daržų, o mes – į daržą: randam prikrautus maišus lapų ir vežamės namo, – šypsojosi Jolanta ir Artūras. – Iš miško parsivežtais beržų lapais mulčiuojama žemė pradeda kvepėti grybais, vyksta simbiozė, o jei auga grybai, žemė sveika.“
Kad dirvoje vyktų natūralūs procesai, reikia gerųjų bakterijų, todėl į daržą iš virtuvės keliauja visa organika, net pasukos. „Mes auginame žemę“, – vedžiodama po daržą, kuriame augalų įvairovė ir tarpusavio darna, sakė Jolanta, kasmet susidaranti daržo planą, kad kitąmet galėtų derinti tarpusavyje „draugaujančius“ augalus ir kad vyktų sėjomaina. Nuėmus derlių žemė užsėjama sideratais – baltosiomis garstyčiomis, grikiais, žirniais, vikiais ar avižomis, o prieš šalnas dar kartą užklojama storu lapų užklotu.

Mokosi nuolat
Domėdamiesi gamtine žemdirbyste ir mokydamiesi iš savo klaidų Jolanta ir Artūras gali duoti patarimų tiems, kurie taip pat nori draugiškai gyventi su gamta, ne tik iš jos imdami, bet ir jai duodami.
Nusprendusieji naujame plote ruoštis daržo lysves mažiausiai prieš metus tą plotą turėtų užkloti arba juoda tekstiline danga, arba kartonu, kad sunyktų velėna. O tada galima imtis žemės auginimo. „Jeigu metro gylyje sluoksniuosite pūvančius rąstus, šakas, lapus, šiaudus ir kt., 10 metų nieko daugiau daryti nereikės: tegul pūva, šildo augalų šaknis. Tokioje šiltoje lysvėje bus didesnis derlius, taigi, padirbėję pasieksite trokštamą rezultatą. Turime išmokti iš kelių kvadratinių metrų išspausti, ką galime geriausia“, – įsitikinusi Jolanta. Kad greičiau dirvožemyje vyktų irimo procesai, priekuliškiai pasitelkė Kalifornijos sliekus. Darže įrengtose kompostinėse jie visus metus atlieka nematomą, bet labai svarbų darbą.
Kadangi žemė nei darže, nei šiltnamyje nekasama, teks įsigyti rankinį purentuvą, primenantį grąžtą. Jolanta su Artūru šiltnamyje įsirengė nesudėtingą laistymo sistemą, kuri maitina gilumines augalų šaknis. Keturiems pomidorų kerams į žemę įkasami 3–4 plastikiniai 5 l buteliai. Išpjaunamas dugnas, o šonuose pribadoma daug skylučių. „Laistome kartą per savaitę, bet pripilame į tuos butelius vandens bent tris kartus. Svarbiau už paviršines šaknis yra giluminės šaknys, todėl dirvos paviršių laistome retai“, – dalijosi patirtimi Jolanta, šiltnamiuose auginanti 70 skirtingų veislių pomidorų ir paprikų. Visos daržovės turi pasus – lentelėse nurodytos jų veislės. Į šiltnamį agurkų moteris neįsileidžia, nes skirtingoms daržovėms – skirtingas laistymas ir vėdinimas. Užtat keturi agurkai puikiai dera lauke pakeltoje lysvėje su atramomis kaip ir laukiniai pomidorai po stogeliu, saugančiu nuo liūčių.
Jolanta žino, ko imtis, kai pastebi, kad daržovėms trūksta kurių nors medžiagų ar pasirodo ligų požymių. Jei trūksta augalams kalcio, naudoja smulkintus kiaušinių lukštus, kuriuos raugina, o paskui laisto pomidorus ar kt. Jei daržoves puola grybinės ligos, pasidaro asiūklių raugo ir juo purškia lapus. Kai darže atsiranda daug žliūgių, aišku, kad dirvožemio rūgštingumas padidėjęs, todėl jį reguliuoti teks kalkėmis, kreida ar pelenais. „Pelenai – auksas daržui, šiltnamiui, sodui“, – sakė Jolanta, vertinanti dilgėlių, taukių, kiaulpienių su šaknimis ir paparčių raugus.
Tačiau viskas prasideda nuo sėklos ar nuo daigo. Jolanta jau nebeaugina hibridinių daržovių, pati renka sėklas iš savo užaugintų, jomis dalijasi su draugais ir pažįstamais. Ji įsitikino, kad veisliniai pomidorai žymiai skanesni, aromatingesni, maistingesni ir turi net gydomųjų savybių.

Degustuoja, vaišina, dovanoja
Nuėmus derlių, Jolantos ir Artūro namai pakvimpa melionais, arbūzais, džiovintais vaisiais ir uogomis, kepamais obuoliais, įvairiais daržovių padažais, tyrėmis, fermentuojamomis arbatomis.
„Mėgstame į namus pasikviesti draugų, rengiame degustacijas. Pavyzdžiui, dešimt žmonių degustavo įvairių veislių pomidorus ir dėstė savo nuomonę apie skonį, struktūrą, odelę ir kt. Tik paragavęs supranti, ką nori turėti savo darže“, – pasakojo priekuliškė, kurią pasidalinti patirtimi apie gamtinę žemdirbystę buvo pasikvietusi ir bendruomenė „Priekulės ainiai“. Priekuliškiams moteris parodė ir savo užrašus, kuriuose kaupia informaciją, ką kada sėjo, sodino, kaip augo, kaip derėjo ir kt., parodė savo daržo planą ir, žinoma, vaišino daržo gėrybėmis.
Jolanta stengiasi viską, ką užaugina, panaudoti. Kai kas iš daržo keliauja į šaldiklį, kai kas – į džiovyklę. Šeima savo poreikiams gamina įvairias pastiles. Ragaujant galima spėlioti, kokie skoniai susipynę: rūgštynių, bananų, obuolių ar braškių su jogurtu, juodųjų serbentų, aviečių, šilauogių su mėlynėmis, svarainių, o aiktelėti privers aštrios pomidorų pastilės su pipirais. Kūrybiška ir eksperimentuoti mėgstanti Jolanta iš antaninių obuolių darė net zefyrus. Džiovintų pomidorų, raugintų ir konservuotų kitų daržovių užtenka iki kito derliaus.
„Ačiū Tau, Dieve, už tai, ką turime. Gyvename be galo gražiame krašte, kuriame keturi metų laikai. Aplink save randame, kas mus gydo, pakelia, sustiprina“, – su meile ir dėkingumu sakė tvarumą skatinanti priekuliškė J. Rudaitienė.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo