Prieššventiniuose tarpukario leidiniuose – jaunimo auklėjimas ir patriotiškumas

Keletą atvirukų, kuriais giminės sveikino su Kalėdomis ir Naujaisiais metais šeimą, H. Lotužis išsaugojo iki šių dienų. Jie užrašyti ranka, daugiausia vokiškai.

Seni atvirukai, seni laiškai, senos nuotraukos… Apie ką rašė Nepriklausomos Lietuvos spauda artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, kokie šventiniai vaizdai saugomi asmeninėse kolekcijose, domėjausi gruodį, kai atsigrįžtame atgal, praeityje ieškodami to, ko galbūt stinga mūsų dabarčiai.

Atvirukai ir laiškai išliejo jausmus

Maciuitiškio Raimundo Juciaus metų metais kaupiamoje kolekcijoje – daugybė įvairiausių šventinių atvirukų. Kelių jų kopijos eksponuojamos Gargždų krašto muziejuje. „Tarpukario kalėdiniai atvirukai – tarsi nuotraukos. Juose dažnai vaizduojami žmonės: vaikai su eglės šakele ar prie papuoštos eglutės, moteris ar vyras taip pat šventiškoje aplinkoje arba gamtoje. Tuose atvirukuose atsispindi ne tik nuotaika, bet ir to laikotarpio mados, eglutės puošyba, vaikų žaislai“, – pasakojo R. Jucius. Dalį jo kolekcijos sudaro mažyčiai atvirukai, primenantys dabartines vizitines korteles, ant jų dažniausiai lakoniški sveikinimai kaip šis: „Sveikinam tave Onite Kalėdų Šventėje“ (kalba ir stilius netaisyti – aut. pastaba). Pasirašo M. A. Dudėnai.

Paprotys siųsti sveikinimo atvirukus Lietuvoje pradėjo plisti XIX a. pabaigoje ir, žinoma, pirmiausia miestuose. Išreikšti jausmams puikiai tiko ir laiškai, o kam sunkiai tai sekėsi, galėjo pasitarnauti „Vadovėlis laiškams rašyti“. 1931 m. IV pataisytas leidimas – viena iš R. Juciaus kolekcijos vertybių. „Laiškai turi būti rašomi švariai, vaigzliai ir suprantamai“, – skelbiama vadovėlio, kuris turėjo būti pavyzdys, kaip rašyti ne tik sveikinamuosius ir tarnybinius, bet ir meilės laiškus, įžangoje. Štai sūnaus laiškas „Tėvams Naujųjų Metų dienoje“.

Brangieji Tėveliai!

Sveikinu Tamstas Naujųjų Metų, linkėdamas laimės ir pasisekimo, kad Aukščiausias atitolintų nuo Tamstų visus vargus, ir rūpesčius. Daugiausia linkiu Tamstoms sveikatėlės, kad Tamstos visą savo gyvenimą išgyventumėte be ligų ir skausmų. Aš iš savo pusės pasistengsiu padėti Tamstų gyvenime, visas mano gyvenimas bus išrodymas mano meilės ir dėkingumo, kuriuo visuomet esu Tamstoms kaltas. Be galo man nesmagu, kad dėl tarnybos aplinkybių negaliu patsai atvykti ir išreikšti Tamstoms savo linkėjimų.

Tamstas mylįs sūnus

Skaistutis.

Kaunas,

193… sausio 1 dieną.“

Siuntė iš Vokietijos

Tarpukariu Mažojoje Lietuvoje, kaip pasakojo kisiniškis lietuvininkas Helmutas Lotužis, sveikinimai daugiausia buvo žodiniai, nes žmonės per šventes susitikdavo bažnyčioje, be to, trečioji Kalėdų diena buvo skirta bendrauti su gimine, važiuoti į svečius. Dovanas – audeklo gabalą, vaikams – knygelę, kalendorių – dovanodavo tik šeimoje, o į svečius veždavosi pyrago, obuolių ar riešutų.

„Pokariu, kai giminės pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir emigravo į užsienį, artimieji stengdavosi pasveikinti vieni kitus atviruku. Prisimenu, kaip prašydavome giminių Vokietijoje, kad atsiųstų neužrašytų kalėdinių atvirukų, nes čia galėjome gauti tik su Naujaisiais metais, o jei pritrūkdavome atsiųstų, kalėdinių atvirukų pasidarydavome patys“, – pasakojo H. Lotužis. Iš Vokietijos giminės atsiųsdavo ir popierinių išlankstomų papuošimų pušies šakelei pasipuošti, ir vokiškų kepimo miltelių šventiniams pyragams…

Spaudoje – ir dvasiai, ir kūnui

Ką gi tuo metu apie šv. Kalėdas ir Naujuosius metus Lietuvoje rašė periodinė spauda? Gargždų krašto muziejuje saugomas 1929 m. gruodžio mėn. „Ūkininko patarėjo“ numeris, kuriame leidinio redakcija, sveikindama sulaukus šv. Kalėdų, linki, kad krašte nuolatos viešpatautų taika ir ramybė, „kad žmonėse įsigalėtų Didžiojo Mokytojo skelbiami meilės, santaikos ir vienybės obalsiai“, tikina, kad žmogaus likimas ir laimė yra jo paties rankose, ir kviečia visus Lietuvos ūkininkus „dėtis į bendrą šeimą krašto kultūrinimo darbui dirbti“.

„Mums reikia taip pat pagalvoti, ar daug mes kiekvienas pasistūmėjome priekyn apšvietos bei kultūros keliu ir kas reikia daryti, kad galima būtų greičiau susilyginti su kultūringesniais, per tai ir laimingesniais, mūsų kaimynais“, – beveik prieš 90 metų buvo raginami ūkininkai.

Kad visas naujienas žinotų, „visi ūkininkai, kaip vienas, turi skaityti geriausią ūkininkų prietelių – „Ūkininkų patarėją“. Visiems metiniams prenumeratoriams, užsisakiusiems laikraštį iki Naujų metų, duosime dovanai „Ūkininko patarėjo“ kišeninį kalendorių“, – skelbė didžiulis skelbimas, ragindamas nedelsti, nes „po Naujų metų užsisakiusiems gali pritrūkti kalendorių“. Dvisavaitinio laikraščio prenumerata metams „kaštavo“ 3 litus.

Maciuitiškio R. Juciaus kolekcijos dalį sudaro periodiniai leidiniai. Štai 1930 m. „Jaunosios kartos“ puslapiuose artėjant Kalėdoms kreiptasi į tikinčiąją jaunuomenę: „Tu ir taip linksma, kad esi sveika ir galinga. Nenuodykis sau širdžių, sau nuotaikos, jei kartais Tau pasirodytų gyvenimas ne toks, kaip Tu norėtumei. Gyvenimas pilnas ašarų ir kartybių. Daug kas eina prieš mūsų norus, bet ne viskas. Savo sielų srityje dažnai mes patys viešpačiai. Reikia tik suseikėti vertenybės.“

Beveik prieš aštuonis dešimtmečius dvisavaičiame žurnale „Mūsų Vilnius“ puslapis skirtas ir ano laiko verslininkų sveikinimams. Linksmų ir laimingų šv. Kalėdų ir Naujųjų metų klientams ir bendradarbiams 1937 m. linkėjo I. Zelceris, po kurio pavarde parašyta „popierio urmo sandėlis ir vokų dirbtuvės“, geležies prekyba užsiėmęs N. Dušnickis, akcinės bendrovės „Liteks“, „Gelvakon“, o „Lietuvos Philips“ sveikino ir radijo klausytojus.

Šalia neįmantrių vienodo dydžio sveikinimų viliojo reklama: „Per šventes turėsite svečių. Todėl pasirūpinkite švenčių stalui „Maisto“ paukštienos, kumpio, konservuotų daržovių ir skanių maisto gaminių.“ Dovanoti dienos ir nakties kremai, jaunystės muilas, dantų pasta – „Florance“ gaminiai – turėjo padidinti švenčių džiaugsmą. „Mielai teikiami, mielai priimami“, – viliojančiai baigėsi reklamos tekstas.

• 2007 metais UAB „Šviesa“ išleido albumą „Šventiniai atvirukai“. Tai vienas serijos „Tarpukario veidai“ leidinys. Įžangoje vienas iš žymiausių Lietuvoje spaudos, knygų, atvirukų kolekcininkų a. a. Ričardas Venckus rašė: „Šventinių atvirukų albumus turėjo beveik kiekviena šeima Lietuvoje. Juose šie originalūs sveikinimai buvo kaupiami kaip ir šeimos nuotraukos. Deja, karas, emigracija, tremtis, vienkiemių naikinimas, kolektyvizacija daugelį Lietuvos šeimų išblaškė. Todėl didžioji prieškario atvirukų dalis negrįžtamai prarasta. Kolekcininkai ir filakartistai ypač juos vertina.
• Tarpukario atvirukai, kaip ir daugelis kitų vertingų to laikotarpio daiktų, yra mūsų kultūros dalis. Jie padeda pažinti senelių ir prosenelių kartos gyvenimą, naujųjų laikų papročius. Jie išsaugojo palinkėjimus ir tuos šiltus jausmus, kuriais ano meto žmonės džiugino ir guodė vienas kitą.“