Prisimenu

Sabinos Žutautaitės-Galkienės jaunystės draugė Bronislava Žemgulytė apie 1945 m.

– Mama, mes išeinam į Priekulę! Gausi pabūt su Greta..

– Gerai, Aušrele.

– Na, Gretukau, palikova vienadvi. Neverk, mažele, neverk. Tu be dantų ir aš be dantų. Abidvi tokios. Ilgas jau mano amželis, gal nebdaug beliko. Nenorėčiau atgulti tame pražliurgusiame Priekulės molyne. Jau turiu sau vietą greta mamos – Veiviržėnuose. Ten smėlis geltonas, ten visi savi. Ten nuo kalvos regėsiu toli. Gal ir gimtąjį Juodupio kaimą, kuriame gimiau ir užaugau. Kur vingiuoja siaurutis, sraunus Veiviržas, o aplink siūruoja ištekinės pušys. Ten, miške, toliau tamsuoja linmarkos duobė. O į didįjį kelią veda smėlėtas takas.

Rąstinė troba stovėjo ant kalvos. Žemiau buvo kluonas. Atmenu, kaip tėvas statė. Sienas nudrėbė iš molio, maišyto su šiaudais. Storos buvo, gal apie metrą platumo. Prie namo buvo šiaudiniai bičių aviliai. Juos tai mama žiūrėjo. Pakalniui takelis vedė į Vyskupiškių kaimą. O ten, pakeliui, dešinėje pusėje, stūksojo Vyskupiškių piliakalnis. Žemės nedaug tėvai turėjo – 8 ha. Ir tai buvo smėlis, ne viskas užaugdavo. Bulvių, kiek pamenu, tai neblogų prikasdavom. Ir nereikėjo tiek draskytis, kaip dabar. Kasamąją užsakai, tai ir varai, kol nugaros nejauti ir plėšaisi, kol nukasi. Ir vis greitai, greitai, nes traktoristas nelauks – kiti kasėjai skubina. Tada turėjom arklį, visus padargus ir dirbom visus darbus nesiplėšydami, neįsiveikdami. Eidavom kaimynams padėti, o jie pas mus ateidavo. Užtekdavom ir duonai, ir pyragui, kurį, tiesa, kepdavom tik šventėms. Duoną mama, menu, užmaišydavo su raugu, dar ir virtų bulvių pridėdavo, kad minkštesnė būtų. Pašaudavo į pečių didelius kepalus – ilgam užtekdavo. Skani buvo. O taip vis paprastą valgį valgydavom – košes, sriubas, retai mėsos prisikąsti. Daug sveikiau, nekaip dabar visokiausių valgių, nuo kurių pilvai išsipučia ir šonai apauga. Tada ir dirbom kiekvieną dieną. Nebuvom dyki.

Juodupiškių ne viena šeima buvo. Bet mes labiausiai draugavom su Žemguliais. Jų aštuoni vaikai buvo, o mama našlė. Bėgdavom ten pažaisti. Buvo Ona, Basė, Benas, Kazimieras, Bronė, Elena, Tadas ir Paliutė. Į Veiviržėnų pradinę mokyklą su Brone kartu ėjau. Vienmetės mes buvom. Penkias klases baigėm. Kai jau mergos buvom – susieidavom vakarais prie trobos ir dainuodavom. Garsas toli sklisdavo – sakydavo jau Žutautų ir Žemgulių mergos dainuoja… Lankėm Veiviržėnų bažnyčios chorą. Mūsų jaunystė prasidėjo tarpukariu, suaugom karo metais. Pokariu jauni vyrai visaip vengė eiti į rusų kariuomenę. Slapstėsi, ėjo į miškus. Prasidėjo trėmimai. Prasidėjo visokios prievolės. Atsirado nauja valdžia, milicija, saugumas. Viskas pasikeitė. Nežinioje, baimėje gyvenome.

Gyvenome tarp miškų. Dažnai matydavau, kaip Tadė, Bronės brolis, pro mus taku vakarais į mišką bėgdavo. O jau tada ten buvo partizanai. Matyt, ryšį turėjo, žinias nešė. Pastebėjau, kad Žemgulių kieme daugybė apatinių baltinių, patalynės džiūvo, o prie upelio Bronė su seserimis mažne kasdien vežimėliu žlugtą skalauti atsiveždavo. Palaikė jie ryšį su Prano Auškalnio-Laisvės būriu. Susekė Tadę saugumas, suėmė kartu su Brone. Sudarė bylą, po to ištrėmė kaip politinį kalinį į Sibiro lagerius. O Bronę tardė saugume, privertė pasirašyti pasižadėjimą, kad bus jų agente. Paleido. Bet ji neišdavinėjo savų – pasitraukė į mišką. Gimtieji namai ištuštėjo, broliai, seserys išsibarstė kas sau. Saugumas nieko nesigailėjo, ten pakliuvęs, taip lengvai neištrūkdavai. Taip Bronė tapo partizane, slapyvardžiu Lietuvaitė, Žemčiūgas. Bunkeris buvo Aisėnų miške, Padumblės vietovėje, sunkiai prieinamoje vietoje – po sena didžiule egle. Pastatė iš lentų virš žemės, ant polių. Jame tilpo 12 žmonių. Dienomis ten būdavo, o naktimis keliaudavo po apylinkes, rinkdavo žinias, užeidavo pas rėmėjus. O vietovė buvo gana plati. Pradedant Aisėnais, toliau Agluonėnai, Šiūpariai, Brožiai. Galima sakyti, kontroliavo Klaipėdos rajono pietrytinę dalį. Išpuolių kažkokių nedarė, nes tai buvo 1949–1950 m. m. laikotarpis, kai partizaninis judėjimas jau slūgo. Daugelis partizanų rėmėjų, artimųjų buvo ištremti. Vis sunkiau buvo gauti maisto, rasti laikiną prieglobstį. Labai suaktyvėjo saugumo šnipų tinklas. Buvo sekami beveik visi gyventojai. Po kaimus vaikščiojo saugumiečių trejukės, lankė savo agentus, rezgė planus.

Tuo metu aš gyvenau Grobštuose. Mūsų troba buvo didelė, erdvi, tai ir įkėlė biblioteką. Privežė visokių rusiškų ir lietuviškų knygų, brošiūrų ir paskyrė mane bibliotekos vedėja. Vartydavau vakarais po darbo, bet kad neįdomios buvo. Nakvojo ir pas mane Bronė – kluone ant šieno. Bet nedažnai. Bijojo įtarimą sukelti, nes šalia buvo stribynas, apylinkė. Pasišnekėdavome, bet ne taip, kaip anksčiau. Paslaptinga tapo, nešneki. Sakydavo – geriau tau nežinoti, kur aš vaikštau, būnu, ką darau. Pakliūsi į saugumą, o paskui ir ištrauks iš tavęs viską. Kuo toliau, tuo rečiau bemačiau savo draugę. Girdėjau, kad buvo plaukus trumpai nusikirpusi ir nudažiusi juodai, kad labiau į vyrą panėšėtų.

Bronelė Žemgulytė, mano jaunystės draugė, žuvo 1950 m. vasario 16 d. Aisėnų miške, prie bunkerio. Ten jie buvo keturiese. Tai būrio vadas Pranas Auškalnis-Laisvė, eilinis Eduardas Gavrilčikas-Aidas, eilinis Konstantinas Butkevičius-Lyras ir eilinė Bronislava Žemgulytė-Lietuvaitė, Žemčiūgas. Saugumas juos susekė. Sako, kad buvo išduoti vietinio eigulio. Vieni kalba, kad buvo nušauti besiveržiant per apsuptį. Kiti, kad nusišovė bunkeryje patys. Po to buvo mėtomi prie Veiviržėnų, Dovilų, Priekulės saugumo būstinių. Sužaloti kūnai buvo išstatomi viešai apžiūrai, iš jų buvo tyčiojamasi įvairiais būdais. Gyventojai buvo verčiami ateiti į tas apžiūras. Juos akylai stebėdavo stribai – ar neišsiduos ašaromis, užuojauta. Tie patys stribai klausinėdavo, kas čia tokie, iš kur, gal atpažino ką. Atsimenu, kaip kaimynas Grigalius Kuzminskas atėjo pas mane ir pasakė:

– Sabina, Bronė nušauta guli Doviluose, gal nori nuvažiuoti pasižiūrėti?

Net šiurpas nukratė, išgirdus šiuos žodžius. Širdį susopo, pagalvojau – tegu lieka mano atminty graži ir jauna, negu matysiu sužalotą, nepanašią į save. Tai ir atsakiau – ne, nevažiuosiu. Dar pamaniau, kad nesulaikysiu ašarų, tuoj stribai prišoks, pradės tampyti.

Nežinau, kur jų kaulai ilsisi – gal miške, gal pagriovy, o gal tai takas, kuriuo kasdien praeinu.

Liko Bronė mano atminty jauna ir graži, liko mano albumo nuotraukose besišypsanti ir linksma. Klausdavo mano maži vaikai:

– Mama, o kas ta graži mergina?

Atsakydavau:

–Tai mano geriausia draugė Bronelė.

– O kur ji?

– Mirė, kai buvo jauna.

Tik tiek aš galėjau jiems pasakyti, nes tokie laikai buvo.

Atmintis ir žodis – nemarūs praeities sargai. Prievarta ištrintas istorinis laikotarpis tapo istorijos vadovėlių dalimi. Patirtos tautos kančios buvo įprasmintos atminimo ženklais ir istorine tiesa.

Sabina VINCIŪNIENĖ

Panaudoti mamos Sabinos Galkienės prisiminimai. 2009 m.

Istoriniai faktai iš Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus archyvų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių