Rajono policijos viršininkė kavą maino į mistines istorijas
Klaipėdos AVPK Klaipėdos rajono policijos komisariatui tris mėnesius vadovaujanti Rasa STASIULAITIENĖ į šį atsakingą postą buvo palydėta sensacingai – esą ji bus vienintelė Lietuvoje komisariato vadovė moteris. Tačiau atsakinėti į replikas apie išvaizdžią šviesiaplaukę viršininkę moteris neturėjo kada. Ji priėmė iššūkį iš Radviliškio persikelti į Klaipėdos rajoną ir tapo atsakinga už saugumą jame. Viršininkė Gargžduose pirmą kartą gyvenime apsilankė tik praėjusį rugsėjį, bet patekusi į geraširdžių žemaičių kolektyvą jau spėjo mieste apsiprasti. „PraBangos“ pašnekovė ragina moteris nebijoti siekti karjeros, mat savo profesiniu keliu nesuabejojo nė akimirką ir vakar atsiėmė vyresniosios komisarės antpečius.
Žada daugiau darnos
– Daug metų dirbote Radviliškio policijos komisariato Organizacinio poskyrio viršininke. Ryžotės didžiulėms permainoms persikelti į pajūrį. Mėgstate iššūkius?
– Policijos sistemoje dirbu 18 metų. Ateina laikas, kai pastebi save tarsi miegantį. Regis, darbe pasieki viršūnę ir pradedi žvalgytis, ar dar ką gali nuveikti. Iššūkius labai mėgstu – jie priverčia savyje ieškoti kitų rezervų. Džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą kandidatuoti į Klaipėdos rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Tai nulėmė ir noras pakeisti gyvenimo ritmą, ir, pripažinkim, policijos sistemos optimizacija, kuri Radviliškyje būtų paveikusi ir mano pareigybę.
– Kokia esate viršininkė ir kokią vadovavimo strategiją atsivežėte?
– Kokia esu vadovė, po kurio laiko atsakyti galės darbuotojai. Manau, kad vadovavimas turi būti situacinis. Negali vienodų standartų taikyti kiekvienai kasdienei situacijai ir net ne visiems pavaldiniams kartu. Kaip ir visuose kolektyvuose, yra labai motyvuotų žmonių, kuriems viršininkas yra tarsi partneris, duodantis postūmį, padrąsinantis, pagiriantis. Tačiau yra žmonių, su kuriais reikia kalbėti griežčiau, kad darbai pajudėtų. Didžioji dalis kolektyvo dirba nuoširdžiai. Taigi stengiuosi būti demokratiška vadovė.
Radviliškyje daug pastangų dėjau burdama kolektyvą, todėl tą tradiciją noriu įvesti ir Klaipėdos rajone. Pas mus net fiziškai kolektyvas suskaidytas – viename pastate dirba Kriminalinė policija, kitame – Viešoji policija ir administracija. Noriu, kad bendravimas taptų glaudesnis.
Žemaičiai priėmė šiltai
– Ar jau spėjote susipažinti su Klaipėdos rajonu?
– Prieš atvykdama čia beveik nieko apie rajoną nežinojau. Ruošdamasi kandidatuoti domėjausi Savivaldybe, miestu, policijos kolektyvu. Manau, daug kas priklauso nuo noro integruotis į bendruomenę. Dabar Gargžduose jau jaučiuosi taip, lyg ilgai čia dirbu ir gyvenu. Susipažinau su Savivaldybės vadovais, J. Lankučio viešosios bibliotekos pagalbos paprašiau organizuojant renginį komisariate, natūraliai bendrauti reikia su mūsų partneriais teismu ir prokuratūra. Pasikalbėti užsuka Tarybos nariai, bendruomenių atstovai. Pavieniai žmonės irgi greit susirado mane. Sausis – ataskaitų mėnuo, taigi naudosiuosi galimybe apsilankyti seniūnijose.
Džiugina juokas ir lagaminai
– Teko nugirsti, kad Jums pradėjus dirbti komisariate dažniau sklinda juokas. Esate pozityvi?
– Labai. Kompanijoje būčiau paskutinė, kuri nuliūstų. Man smagu, kai komisariate sklinda juokas. Taip, mūsų darbe nuolat tenka spręsti problemas, bet kai jas išsprendi, atsiranda proga nusišypsoti.
– Įvardinkite penkis dalykus, be kurių negalėtumėte gyventi.
– Pirmiausia tai visi brangiausi žmonės, artimieji. Žinoma, ir mylimas darbas. Man dėl to labai pasisekė, saviškio į nieką nekeisčiau. Esu įgijusi energetikos vadybos specialybę, bet šio darbo niekada nedirbau. Taip pat negalėčiau gyventi be sveiko maisto ir ypač žaliosios arbatos, kadangi kavos išvis negeriu. Neįsivaizduoju gyvenimo ir be kelionių. Paskutinį sykį buvau komandiruotėje Kipre, esu apkeliavusi nemažai Europos šalių, buvusi Amerikoje. Lagamino ratukų garsas mane visada džiugina. Na, ir galiausiai negalėčiau gyventi be gerų knygų ir filmų. Skandinavų detektyvus pamėgau prieš kokį dešimtmetį, o mėgstamiausias autorius – Jo Nesbø. Dievinu ir fantastinius, mistinius filmus apie nežemiškas gyvybes.
– Ir visgi policijos vadovė moteris – pliusas ar minusas?
– Jei moteris turi vidinio potencialo ir jaučia, kad gali vadovauti, reikia kovoti dėl pozicijų. Žinoma, ne visose pareigybėse mes esame tinkamos, bet ne visur tinka ir vyrai. Juolab kad profesijos šiais laikais universalios. Mėgstu įdomią statistiką, o štai mūsų komisariate iš 6 padalinių vadovų baigiantis metams 4 buvo moterys, iš jų 3 – šviesiaplaukės.
