Sulaužiusi standartus išskleidė laimės žiedą
Gerai mokykis, baigsi universitetą, gausi gerą darbą ir būsi laiminga – kartoja tėvai savo vaikams. Maciuičiuose gyvenanti jogos mokytoja Aušra Srėbaliutė taip pat gyveno pagal šią formulę, pasiekė viską, apie ką svajojo, tačiau viduje pajuto vien tuštumą. Tik drąsiai apvertusi savo gyvenimą aukštyn kojomis ir nepaisydama visuomenėje nusistovėjusių normų, pasinėrusi į vedas ir jogą, ji pajuto viduje išsiskleidžiančią laimę.
Pasijuto apgauta
– Šiuolaikinė moteris prižiūri ne tik keturis namų kampus, bet ir siekia karjeros aukštumų. Ar Jūs taip pat buvote ne išimtis?
– Iš tiesų gyvenau pagal visuomenėje nusistovėjusius standartus ir pasijutau apgauta tos sistemos. Buvau išvykusi ir į Ameriką, metus gyvenau Graikijoje, paskui studijavau Anglijoje, Birmingemo universitete baigiau bakalauro ir magistrantūros studijas, susijusias su turizmu. Tuomet pajutau namų trauką, juk savoje šalyje jaučiamės stipriausi, saugiausi, tad grįžau pas tėvus. Gavau labai gerą darbą naujame Klaipėdos viešbutyje. Visos fantazijos, kaip aš būsiu verslo moteris, išsipildė: aukštos pareigos, automobilis, kostiumėliai ir aukštakulniai bateliai. Tačiau laimės nepajutau.
– Su svajonių darbu atsisveikinote po poros metų. Iš kur tiek drąsos?
– Dirbdama viešbutyje pradėjau ieškoti atsakymų į klausimą, kas yra ta laimė. Nusipirkau įvairių knygų. Supratau, kad laimė turi skleistis žmogaus viduje, ne išorėje. Kad ir ką nusipirksi, nors ir pačią prabangiausią suknelę, džiaugsiesi neilgai. Po mėnesio ar net anksčiau ji kabės spintoje ir nesuteiks nė trupinėlio vidinio pasitenkinimo. Daiktai garantuoja prestižą, bet ne vidinę laimę. Vieną vakarą išgirdau televizijos laidos anonsą apie laimės mokytoją Darių Ražauską. Vien jo apibūdinimas mane „užkabino“, vėliau pasitaikė proga dalyvauti jo paskaitose Klaipėdoje. Prasidėjo daug įdomesnė kelionė. Kai pradedi pažinti save, ir įgyji drąsos, pasitikėjimo Dievu, savimi.
Jogos moko Gargžduose
– Kas labiausiai padėjo atverti vidinio „aš“ klodus?
– Kai susipažinau su vedomis (senoviniais Indijos šventraščiais – aut. past.), pagalvojau, kad pagaliau girdžiu tai, ko verta klausytis. Man viskas derėjo: vedos, ajurveda, įvairios jogos rūšys. Prasidėjo įvairūs mokymai, seminarai. Visą informaciją kelerius metus sėmiau į save. Kurį laiką viešbutyje dar dirbau, tačiau tik tam, kad atidirbčiau. Mano mintys jau buvo kitur.
Pradėjau lankyti jogos užsiėmimus Klaipėdoje, nes supratau, jog žmogui reikia judėti. Kūnas yra tarsi mašina, kuria svarbu rūpintis, jei nori, kad ji negestų, nekeltų problemų. Reikia išjudinti ir sąnarius, ir raumenis, ir stuburas turi būti elastingas. Mane labai įkvėpė vienas jogos mokytojas. Pasvajojau, kad ir aš norėčiau užsiimti tokia veikla, bet net nedrįsau to ištarti garsiai. Tačiau po to radau lankstinuką apie jogos mokytojų kursus. Po kurio laiko man pavyko juos baigti ir grįžusi jaučiausi turinti jėgų mokyti jau ir kitus. Vedžiau užsiėmimus vėžaitiškėms, po to ir Dauparuose, Endriejave, Veiviržėnuose. O dabar – tik Gargžduose. Kas labai nori, nesunku atvažiuoti.
– Kuo ypatingos minėtos vedos?
– Vedos žmogui diktuoja labai daug taisyklių: kada eiti miegoti, keltis, ką ir kaip valgyti bei pan. Griežtas režimas reikalingas tam, kad pradėtum valytis. Kol žmogus nejaučia, ką sako jo vidus, tos taisyklės labai reikalingos mintims išgryninti. Kai pradedi viską jausti: kada tau reikia nuvažiuoti prie jūros ir pravėdinti galvą, kada intensyviai pasportuoti, tada taisyklių paisymas nebėra toks svarbus.
Žmogus yra stebuklingas, nuostabus sutvėrimas, ir tos vedos yra kiekvieno iš mūsų viduje. Tereikia sustoti ir atsipalaiduoti, tiesiog pagalvoti, kaip aš dabar jaučiuosi, kokia mano būsena šiame darbe. Jei tik leistume sau pajausti, mes viską žinotume. Visi atsakymai yra mūsų viduje, nereikėtų nei psichologų, nei astrologų. Svarbu nusiraminti ir pasitikėti gyvenimu, pamilti save, leisti Dievui jus vesti laimės keliu.