Romanai apie meilę

Seniai seniai, kai aš mokiausi gimnazijoje, tarp paauglių buvo paplitę Piliponio romanai apie meilę. Skaitėme juos ir žavėjomės, nors mokytojai draudė ir aiškino, kad tai menkavertė literatūra, vadinama geltonąja.

Dabar jaunimas tikriausiai nebežino Piliponio vardo ir jo romanų. Romanus apie meilę rašo kiti autoriai. Susidomėjusi perskaičiau vieną iš jų: labai daug sekso (abejoju, ar tai galima pavadinti meile), šiek tiek detektyvo ir trupinėlis tikro gyvenimo. Kitų romanų apie meilę skaityti nebenorėjau, tik pagalvojau: kaži ar juos kas nors prisimins, sakykim, po penkiasdešimties metų?

Vėliau perskaičiau įdomią Rūtos Oginskaitės knygą apie tikrą menininką kino režisierių Arūną Žebriūną, sukūrusį poetiškus filmus „Paskutinė atostogų diena“, „Gražuolė“, „Mažasis princas“, „Velnio nuotaka“ ir kitus. Toje knygoje suradau įdomių minčių apie žmonių santykius su menu, kurios padėjo įvertinti skubiai kepamus romanus apie „meilę“. Cituoju: „Žebriūnas aiškino, kad žmogaus asmenybė sukurta iš dviejų prieštaringų sąvokų: „aš“ ir „AŠ“. Mažojo „aš“ supratimas apie grožį esąs primityvus: gražus oras, gražus rezultatas, gražus atlyginimas. Didysis „AŠ“, pagal Žebriūną, pažindamas tikrąjį grožį iškyla aukščiau, ir tik šitoks „AŠ“ sugeba suvokti, pajusti tikrąją meno akto paslaptį. Mažasis „aš“ lieka toks, koks jis yra savaime, o didysis – išugdomas, jis priklauso nuo asmenybės lavinimosi ir susijęs su etika, morale. Galų gale tai yra svarbus socialinis reiškinys. Ypač šiandieną. Taikytis prie „beraščių“ vartotojų būtų didelis nusikaltimas.“

Donata LEKETIENĖ