Šalutinis poveikis
Vienas garbaus amžiaus kolega žurnalistas sujuokino iki ašarų. Papasakojo turėjęs neatsargumo pasižvalgyti į antkapių reklamas internete. Tai dabar tik atsidaro savo „laptopą“ ir tuoj jam išmeta pačių įvairiausių kapinių vaizdų rinkinius, tarsi priminimą, jog gyvenimas toks trapus ir jo liko nebedaug. Susigadina žmogus nuotaiką visai dienai, nes mirti tikrai dar nesiruošia. Visi, kas naudojasi kompiuteriais, turbūt yra sulaukę tokių reklaminių atakų. Bet iš kur tas kompiuteris žino, ką kokiam vartotojui įpiršti?
Pasirodo, ta internetiniuose tinkluose tarpstanti reklaminė sistema nėra jau toks nekaltas dalykas. Šiomis dienomis Europos Parlamente Briuselyje kaip tik buvo rimtai diskutuojama labai aktualia tema – apie informacinius burbulus, kuriuose dauguma mūsų gyvename. Tuos burbulus sukuria mūsų pačių veiksmai internete: „laikai“ (mėgstu, nemėgstu) feisbuke, interneto parduotuvių, turizmo portalų naršymas, „mamyčių“ diskusijos kas, su kuo ir kiek kartų bei visa kita, ką mes skaitome ar bent kelioms sekundėms atsiverčiame informaciniuose laukuose. Tam tikri sukurti algoritmai sparčiai atrenka tokius mūsų duomenis ir sukuria specifinį informacinį burbulą lyg asmeninę „matricą“. Todėl dar dorai nesusigaudantys informacinėse technologijose mes esame lengvi taikiniai įvairioms interesų grupėms pasiekti savo tikslus. Specialistai kalba net apie tai, jog nei „Brexit“ Didžiojoje Britanijoje, nei prezidento Donaldo Trumpo rinkimai Amerikoje neapsiėjo be tų algoritmų ir burbulų, už kurių sklaidą į rinkėjų išmaniuosius telefonus milijardus esą sumokėjo kažkas iš vadinamųjų trečiųjų šalių. Greičiausiai vienos įtakų pasaulyje siekiančios rytų šalies, kurios pavadinimą turėtume nutuokti.
Europos akademinė visuomenė jau daro išvadą, jog toks informacinių technologijų „side effect“ (šalutinis poveikis) jau pradeda kelti didžiulę grėsmę, nes sugrupuoja visuomenę ir tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl dalis žmonių grupių radikalėja. Informatikos profesūra siūlo perkurti algoritmus taip, kad jie žinias mūsų telefonuose atrinkinėtų ne tik pagal tai, ką mes mėgstame, bet ir pagal tai, „ką mums reikia žinoti“ dėl objektyvaus mus supančio pasaulio ir jo reiškinių vaizdo bei supratimo. Kita vertus, kas nuspręs, ką mums reikia žinoti?
Visuomenę bandančių paveikti informacinių burbulų galima prisirankioti ir mūsų rajone. Štai iš valdžios ruporo nepaliaujamu srautu ir pakylėta nata liejasi valdančių politikų informacija, kurią perfrazuojant pagal senus sovietinius laikus, kai karaliavo viena tiesa, būtų galima pavadinti taip: „Ačiū partijai tėvynei už taloną patalynei, jeigu paskyrą mašinai dar gaučiau, visą amžių jai vergaučiau“. Kuo arčiau rinkimai, tuo tas srautas stiprėja. Ir niekas šiukštu negali užtemdyti „baltų rūmų“ spindesio. Tad nėra ko stebėtis, kad pavaldiniai jau ima bijoti kažką kritikuoti, netgi sako, išmes mane iš darbo, jei laikraštyje aštriai pasisakysiu.
Aišku, informaciniame burbule gyventi ir valdyti būtų žymiai patogiau, jei nebūtų laikraščio, kuris vis kažką užkabina ar esą lenda, kur nereikia. Štai užduodi nepatogų klausimą aukštam rajono valdininkui ir sulauki chamiško atsakymo, jog esi tik vargšas išalkęs „žurnaliūga“, kurį kažkas „nupirko, atsiuntė“, nelaimingas tendencingas žmogelis, kažkodėl nesugebantis pasidžiaugti akivaizdžiai be naudos ištaškytais rajono iždo pinigais. Tačiau tiesa yra ta, jog jei pats nebūsi įsivėlęs į korupcines schemas ar kitus nešvarius reikaliukus, nereikės ir visuomenės informavimo priemonės atstovo – žurnalisto – įtarinėti tendencingumu. Yra toks sparnuotas posakis: „Bažnyčia „pardavinėja“ pomirtinį gyvenimą, o žiniasklaida – tiesą“.
Mes irgi galime pasirinkti: duoti į laikraštį tai, ką žmonės mėgsta, ar tai, ką turi žinoti? Mes renkamės tai, ką turi žinoti. Renkamės tiesą, kokia ji bebūtų kai kam karti, bei įvairias nuomones ir teisę pasisakyti visiems. Su informaciniais burbulais, jų poveikiu mūsų sąmonei reikia kovoti, nesiduoti kvailinamiems, valdomiems, nes ne visi dar atskiriame pelus nuo grūdų. O viešumas – pats geriausias ginklas. Prisimenate skandalingą istoriją su mūsų kariuomenės „auksinėmis šakutėmis“? Žinią apie Krašto apsaugos ministerijos vykdomus pirkimus kosminėmis kainomis žiniasklaidai pateikė ne kas kitas, o pati Viešųjų pirkimo tarnyba, neapsikentusi tokio gėdingo valstybės lėšų švaistymo. Kilus skandalui, buvo peržiūrėti teisės aktai, ir jau nuo kitų metų kariuomenės aprūpinimas vyks gerokai paprastesne tvarka, nepaliekant landų pasipelnyti. Burbulas sprogo.
