Sausio 13-osios laisvės gynėjai: labiausiai buvome ginkluoti dvasiškai

Ateinantį antradienį Lietuvoje jau 24 kartą bus minimos Sausio 13-osios įvykių metinės. Kaip ir kaskart, gyventojai bus kviečiami prisiminti dramatiškus įvykius, dar kartą pagerbti už Lietuvos laisvę gyvybę atidavusius lietuvius. Gargždiškiai Virgilijus Skuodas, Rimantas Lukošius ir Viktoras Kura šiandien prisimena, kad važiuodami ginti Seimo vienas kitam davė tvirtą pažadą – mirties atveju pasirūpinti žuvusiojo šeima. Laimei, pavyko ir grįžti namo, ir į laisvę atvesti savo Tėvynę. Patriotizmu alsuojančius vyrus kvietėme pasvarstyti – ar užtektų šiandien Lietuvai gynėjų?

Puolimo laukė Parlamente

V. Skuodas, V. Kura, R. Lukošius, taip pat dabar Vokietijoje gyvenantis Virginijus Kuprelis yra nusipelnę 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių dalyviai. Iš Gargždų į Vilnių jauni vyrai vyko žinodami, kad už Lietuvos laisvę gal net teks aukoti gyvybę. Šaulių sąjungai priklausę gargždiškiai tuomet įsipareigojo nuo sovietų armijos ginti patį šalies Parlamentą. Galimo kariškių puolimo jie laukė Seimo patalpose.

Dabar laisvės gynėjai kone griebiasi už galvos: „Kiekvienas turėjome tik armatūros strypus, įvyniotus į laikraštį – daugiau jokio ginklo savigynai. Tačiau veiksmus buvome apgalvoję: žinojome, net kaip iš rusų kareivių atimtume šautuvą“, – prisimena pašnekovai.

Sausio 13-osios išvakarėse Virgilijui ir Viktorui buvo 29-eri, Rimantui – 25-eri. „Buvome įkvėpti, energingi ir fiziškai stiprūs“, – tikina vyrai. Tačiau labiausiai jie buvo ginkluoti dvasios stiprybe.

Medaliai – ne iš karto

Už narsą gargždiškiai (tokių iš viso žinoma keliolika) buvo apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. Tiesa, V. Skuodas įvertinimą gavo praėjus 16-ai metų. Kaip pats sako, tokia buvo pasipriešinimo

Gargždų krašto muziejus iš anksto pasirūpino mokomąja medžiaga apie Sausio 13-ąją. Muziejaus internetinėje svetainėje www.gargzdumuziejus.lt, grafoje Edukacija, galima rasti paruoštas skaidres. Muziejaus direktorė Sigita Bučnytė ragino jomis pasinaudoti pedagogus, taip istoriją prisiminti gali ir kiekvienas puslapio lankytojas.

senosios nomenklatūros vadams kaina. Iš paties Prezidento V. Adamkaus rankų medalį V. Skuodas gavo R. Lukošiaus ir V. Kuros dėka, kurie valstybės vadovams raštu priminė kolegos nuopelnus.

Išvien vyrai eina iki šiol – apie Sausio 13-osios įvykius kalba tik kartu, o po oficialių minėjimų visada susėda trise.

Lietuvą gerbė tyliai

Iš kur tarybiniais laikais augę jauni gargždiškiai turėjo drąsos priešintis santvarkai? „Tais laikais kalbų apie nepriklausomą Lietuvą klausydavome ausis pastatę. Mano senelis 1918 metais tarnavo Lietuvos armijoje, tėvas vakarais visus nutildęs klausydavosi „Amerikos balso“. Būdami 15–16 metų, jau žinojome, kad buvo laisva Lietuva ir prezidentas Smetona“, – šeimoje gimusią pagarbą tautai prisiminė V. Kura.

R. Lukošius jau paauglystėje buvo nepataisomas maištininkas: „Mano kambario languose vietoje užuolaidų kabėjo vėliavos: tarybinė ir Lietuvos trispalvė. Būdamas 17 metų rinkau įvairius senovinius daiktus, laikraščius. Net specialiai užsisakydavau „Stadion“ žurnalą ir sportininkų iškarpas mainydavau į senovines nuotraukas.“ Bendraminčių grupelės tarpusavyje atsiskaitydavo lietuviškais litais. Tiesa, R. Lukošiaus tėvai išdaigininko sūnaus Vasario 16-ąją iš namų neišleisdavo. Baiminosi, kad neįkliūtų kur nors tyčia pripiešęs lietuviškos simbolikos.

Jaunimu neabejoja

Sausio įvykių liudininkai skirtingai vertina šiandieninį lietuvių patriotiškumą. V. Skuodas svarsto, kad mažai lankomi valstybinių švenčių minėjimai nebūtinai rodo piliečių abejingumą. „Pats labiau mėgstu tokias šventes paminėti su draugais, artimaisiais. Galbūt masiniai minėjimai žmonėms per tiek metų atrodo nuvalkioti? O gal, kaip žemaičiai sako, nebova rēkala?“ – svarstė V. Skuodas.

Jei šalies laisvei iškiltų grėsmė, anot R. Lukošiaus, ją ginti stotų ne mažiau lietuvių. Tai esą rodo ir Ukrainos pavyzdys. „Pats sulaukiau konkrečių gargždiškių klausimo, kaip būtų galima išvykti į Ukrainą ir ginti šalies laisvę. Jie sakė bijantys, kad nepasipriešinus Ukrainoje puolimas gali grėsti ir Lietuvai“, – tautos gynėjais neabejoja jis. Obuolys nuo obels netoli rieda, tad nekeista, kad Rimanto dukra Margarita pavasarį tapo įvykių Kijevo centre Maidane liudininke. Kartu su draugu ji norėjo bent simboliškai dalyvauti Ukrainos revoliucijoje.

Pamirštame savus didvyrius

Šiomis dienomis Šilalės rajono pedagogai inicijavo kreipimąsi į Lietuvos švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį. Jį bando įtikinti privalomų pilietiškumo pamokų poreikiu. Sausio 13-osios liudininkai pritaria minčiai, tačiau pamokos neturėtų būti prievartinės. „Patriotizmo pamokas galima integruoti į istorijos, taip pat kitas pamokas. Paklauskite dvyliktokų, kas yra rajono meras, kiek rajone gyventojų, kiek seniūnijų, Tarybos narių. Daug kam šie klausimai neįveikiami“, – apgailestavo Savivaldybės politikas V. Kura.

„Tautos didvyrių nereikia toli ieškoti. Turime akademiką, Kovo 11-osios akto signatarą Eduardą Vilką, net Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarą Jurgį Šaulį. Istorija yra čia pat, ji apčiuopiama. Kodėl mokiniams nekalbama apie tai?“ – stebėjosi R. Lukošius.

Esą jaunimą galima užburti ir šių dienų dokumentiniais filmais apie lietuvių kovą už laisvę, tokiais kaip naujausieji „Nematomas frontas“ ar V. V. Landsbergio „Trispalvis“. Tačiau šie mokami ir dėl to ne visiems prieinami. „Lietuvoje tikrai yra gražaus jaunimo, kuris stotų ginti savo šalį. Atsirastų taip pat, kaip anuomet atsirado į miškus ėjusių partizanų ar Sausio 13-osios laisvės gynėjų. Jaunimui rūpi Lietuva, įdomi jos istorija. Gal tik masinė kultūra užgožia tokias iniciatyvas, jos mažiau matomos“, – įsitikinę pašnekovai.

• Gintautas RAZMA, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos Savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 pėstininkų kuopos vadas:

  – Šiuo metu ypač domiuosi nekonvencine karyba, kurios tam tikra dalis yra „Informacinis karas“. Jaunimo kaltinimas abejingumu yra būtent šios „informacinės kampanijos“ pasekmė. Aš ne tik manau, bet ir esu įsitikinęs, kad realios grėsmės akivaizdoje LR piliečiai, o ypač jaunimas, neliktų abejingi. Vyresnioji karta vis dar pamena, ką reiškia neturėti laisvės ir vadovautis „viena tiesa“, o jaunimas savo ruožtu jau moka kritiškai vertinti informaciją, todėl žino, kas yra tikra, o kas ne. Žinoma, „norėti“ ir „galėti“ gintis yra du skirtingi dalykai, todėl atsisakius privalomosios pradinės karo tarnybos bei pasirinkus savanoriškumo pagrindu grįstą karinės tarnybos modelį, paraginčiau LR piliečius reikiamų karinių žinių įgyti jau dabar per kario savanorio tarnybą ar bazinius karinius mokymus.

  Galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu mūsų kuopa beveik visiškai sukomplektuota. Joje tarnauja daugiau kaip 100 karių, iš kurių apie 40 priimta šiemet. Apie 72 proc. iš jų yra 18–26 m. jaunimas. Manau, kad šiuos žmones galima vadinti tikrais patriotais. Juk savanorišką karo tarnybą įprastai atlieka tik tie piliečiai, kurie gerbia ir myli savo šalį. Antra, kario statusas yra tiesioginis įsipareigojimas ginti valstybę ginkluoto konflikto metu, o tai neatsiejama nuo pasiryžimo aukotis Tėvynei.