• 8 gruodžio, 2021
|

Šiek tiek apie blėstantį patriotizmą

Be kitų užklupusių negandų, išgyvename nepagarbos ir nemeilės savo šaliai (ne konkrečiam asmeniui, o būtent šaliai) metą. Štai galima Prezidentą viešai išvadinti mulkiu ir smagiai rinkti patiktukus. Galima Seime taškytis tiesiog gatviniais žodžiais ir tikėtina, jog kelias dienas būsi cituojamas ir tuo ne vienas skonėsis. Seimo narė ekrane žaismingai aiškina, kaip saugu vartoti narkotikus, o pati, atrodo, yra dirbusi Priklausomybių centre ir netgi Seime užima atsakingas pareigas. Tai juk tas pats, kas vaikų gydytojas pedofilas, finansininkas vagis ar teisėjas sukčius. Nuolat skamba mobingas, segregacija, migracija, žmogaus teisės…

Tuo metu, kai į šalį akiplėšiškai veržiasi vadinamieji migrantai, jiems talkina ne tik Vilniaus centre šūkalojantis būrelis jaunimo, bet ir maklinėjantys pasienyje parlamentarai, ir visokie pavežėjai, netgi advokatai, atradę čia pasipelnymo šaltinį. Tikrai turbūt jau lietuviai ir Tėvynę už pinigus parduotų. Nejučia imi galvoti, gal čia taip peršamo globalizmo idėjos jau duoda vaisių – kur pinigai, ten ir Tėvynė. Tokioje apsuptyje auga dar viena karta su nuotolinio mokymo pasekmėm, su, be abejo, viliojančia perspektyva nuo 18 m. gerti, rūkyti „žolę“, paskui, jeigu bus labai prisidirbę, pasikeis pavardę ir nuo 21-erių jau eis šalį valdyti. Paradoksalu, bet atrodo, jog žmonės iš visiško karantino šiaip taip išėjo, o sveikas protas dar ne. Kaip ten bebūtų, auganti karta pamirštama, išskyrus savotišką žalingų įpročių skatinimą ir siekimą tai įteisinti. Dargi 16 a. Šekspyras rašė apie žmogaus sielos puvėsius, tačiau 21-asis tam sukaupė pačių ryškiausių pavyzdžių. O kokia atsvara būtų? Kažkaip nelengva rasti.

Mokykloje tik pamokos, paskui daugiausia sportinio tipo būreliai ir neriam į interneto pasaulį, kur sprogdinama, šaudoma, smaugiama, kur pilna šlykštybių ir kvailinančių žaidimų. Gal kiek hiperbolizuota, bet panašiai tokia ir yra dažno moksleivio kasdienybė, kurioje nelieka vietos patriotiniam auklėjimui, išskyrus vadovėlių medžiagą ar vieną kitą klasės valandėlės temą priešokiais. Gal matėte žygiuojančius skautus ar dažnai girdite kitą patriotiškai nusiteikusį jaunimą? (Kol kas viskas sukasi tik apie kitokias eitynes). Kartais atrodo, jog patriotinius jausmus mėginama žadinti tik tris dienas (Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją), o visos kitos metų dienos labiau skirtos savo šalies menkinimui ir dejonėms, kaip viskas brangsta. Na, dar kovidas su kaukėm ir vakcinom. Todėl kaip neprisiminti Č. Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ papasakotos legendos apie mankurtą, bedvasį, abejingą žmogų, kuris neatsimena savo tautos praeities, nejaučia meilės gimtinei, artimiesiems ir gyvena tenkindamas tik pačius primityviausius poreikius.

E. Kantas yra pasakęs, jog žmogui duotos tik gėrio užuomazgos, o toliau viską lemia aplinka ir auklėjimas. Pirmiausia susiduriame su tuo, kas mums artimiausia, – namai, savo gatvė, miestas. Ar tikrai su deramu rūpesčiu ir meile jis tvarkomas? Jeigu taip, tai kaip atvykusiam svečiui paaiškinti, kodėl naujoji autobusų stotis tarsi koks rūtų darželis grūdama žmonėms tiesiog po langais? Kaip pasiteisinti, jog šliejama ir prie masinės kapavietės vietos? Galbūt naujasis statinys bus gražus ir patogus, bet kur čia pagarba žmonėms, tiek gyviesiems, tiek mirusiems. Ir visai nesvarbu, kokia valdžia taip nusprendė (ką čia atsiminsi, kai pas mus ji mainosi lyg oras), svarbu, kas ir kaip yra daroma. Štai laukdami žadėtosios parko pertvarkos, miestelėnai, atsukę laikrodžius valandą atgal, tamsoje kliūdami už šakų ir išvartų kantriai bando sportuoti ar bent pasivaikščioti (juk dieną pasitinkame ir palydime su tamsa). Štai verpetuojantys lapų vėpūtiniai daugiabučių kiemuose. Štai… Ką čia viską ir beišvardinsi. O juk nuo tokių, atrodytų, mažų dalykų ir prasideda meilė savo kraštui, nes patriotais negimstama. Jais tampama.

Praeitą savaitę Lietuvos televizijos rodomo žaidimo „Kas ir kodėl?“ metu vienas dalyvis pristatė save esantį iš Gargždų, tik gyvenantį Vilniuje, ir perdavė miestui linkėjimus. Vėliau, vedėjui jį pavadinus vilniečiu, pataisė sakydamas: „Ne, aš ne vilnietis, aš gargždiškis.“ Smulkmena, bet sušildanti, lyg šis linkėjimas būtų skirtas mums visiems ir kiekvienam atskirai.

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių