Šišioniškių tarme prabilusi laureatė pagerbė krašto rašytoją

Dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje Vanaguose gimusi, savo tėvo nepažinusi, po sunkios ligos tapusi luoša ir net mokyklos suole nesėdėjusi, sunkiai dirbusi spaustuvėje, vertėjavusi, dalyvavusi Mažosios Lietuvos visuomeniniame gyvenime po Pirmojo pasaulinio karo veikiama patirtų įspūdžių ėmėsi plunksnos. Per aštuonerius savo gyvenimo dešimtmečius taip sugebėjo įprasminti Klaipėdos krašto savitumą, kad net perkopus dvidešimt pirmojo amžiaus slenkstį pripažįstama, kad šioje tematikoje vis dar nesą jai lygių.

Agluonėnų pagrindinės mokyklos moksleiviai, padedami savo pedagogų, buvo ne tik renginio stebėtojai, bet scenoje varžydamiesi keliose grupėse, menine vaidyba, raiškiu žodžiu, demonstracine medžiaga žiūrovams parodė rašytojos I. Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos paraleles.Tokią savo įžymiosios kraštietės, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėjos, išskirtinių lietuvininkų gyvenimų ir likimų metraštininkės Ievos Simonaitytės kūrybinio palikimo ir būties giją jos gimtadienio dieną, sausio 23-iąją, pilnutėlėje Agluonėnų kultūros namų salėje pynė vietos kultūros darbuotojai, pedagogai, moksleiviai, jos talento gerbėjai. Klaipėdos krašto žymiausios kūrėjos paminėjimo vakare aktorius Sigutis Jačėnas ir pianistas Saulius Šiaučiulis publiką apgaubė literatūrinėmis ir muzikinėmis improvizacijomis, kurios išsiliejo į bendrą nostalgišką dainą.

Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatė Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė V. Asnauskienė renginyje šišioniškių tarme publikos paklausė, kas slidesnis už angurį (t. y. ungurį)? Atsakymas filosofinis – laimė.Daugiau kaip dvi valandas užsitęsusį vakarą „Tau – Didžioji Ieva 118“ tarsi į naujas vėžes pakreipė šių metų Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatė Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė. Šišioniškių tarme prabilusi laureatė tarsi pagerbė savo įžymiąją unikalaus krašto metraštininkę, įrodė, kaip jai yra artima lietuvininkų kultūra, o tuo pačiu smagiai nustebino ir pradžiugino gausius renginio žiūrovus. Ją sveikinęs Seimo narys Eugenijus Gentvilas neslėpė iš nuostabos išsižiojęs: mat dabar pažinosiąs tik ketvirtą žmogų, kalbantį šia sparčiai nykstančia tarme.

Devynioliktąją literatūrinės premijos laureatę sveikinę ankstesnių metų nominantai, Savivaldybės atstovai, politikai, pedagogai, kolegos iš Priekulės, Gargždų, Drevernos, Agluonėnų vienu balsu ir nuoširdžiai kalbėjo, kad Virgina yra daugiabriaunis talentas, savo kūrybine ir pedagogine veikla bei žmogiškąja šiluma išlaikanti ir skleidžianti nepertraukiamą žinią apie Klaipėdos krašto savastį.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius Česlovas Banevičius sakė nebuvęs artimas rašytojos draugas, bet klasikę dažnai matydavęs jos sodyboje Priekulėje, prisimenąs jos mąslų žvilgsnį, o netgi taip susiklostė, kad jam tekę atidengti ir paminklą rašytojai Priekulėje, tGausiai susirinkusiems agluonėniškiams ir renginio svečiams – kraštietė Ieva Simonaitytė, nors gal ir primiršta Lietuvos viešajame gyvenime, tebėra įdomi asmenybė ir didi rašytoja.ad šių prisiminimų šviesoje jam esą itin malonu pagerbti ir literatūrinės premijos laureatę V. Asnauskienę.

Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė, pasidžiaugusi prasminga literatūrinės premijos tradicija, susirinkusiesiems priminė, kad premija (300 eurų) finansuojama iš rajono Savivaldybės biudžeto.

Laureatė V. Asnauskienė kuk­liai įvertinusi savo nuopelnus pakiliai kalbėjo, kad įvertinimu dalijasi su visais žmonėmis, taip pat puoselėjančiais lietuvininkų kultūrą.


Kas yra Ieva Simonaitytė šiame bėgančiame, skubančiame, pelno, šlovės ir populiarumo siekiančiame postmoderniame pasaulyje? Gal vienišas balsas, aidintis tyruose? Gal pritilęs, prislopęs lyg iš po žemių bylojantis balsas? Gal ideologiniais sumetimais tildomas balsas? Gal tiesiog – nebemadingas balsas? Ar nepastovių literatūrinių madų vėjai nenunešė Simonaitytės balso į beribį užmaršties okeaną, iš kurio niekas – o niekas – negrįžta, nes tautos atmintis sumaniai ir nuolatos griozdinama vienadienių, netikrų dievų gausa? Gal Ieva Simonaitytė tik literatūros reiškinys, įvardijamas daug kartų girdėtais bei kiek pabodusiais epitetais: paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje, savamokslė rašytoja, ryškiausiai pavaizdavusi lietuvininkų gyvenimo būdą ir panašiai? Gal Ieva Simonaitytė – talentas, gimstantis mūsų mažame krašte kas šimtas ar keli šimtai metų? Klausimai, klausimai, į kuriuos niekas neskuba atsakyti. Nes nėra universalaus, tinkančio visoms progoms atsakymo − kas yra Ieva Simonaitytė šiandien? Šiuo klausimu nesiekiama chrestomatinio rašytojos talento ir vietos literatūroje nustatymo, bet norima įvardinti jos dydį ir prabą dabar, praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo gimimo, einant aštuntai dešimčiai metų nuo jos žvaigždės sužibėjimo lietuvių literatūros padangėje ir daugiau nei trisdešimčiai metų nuo mirties…

Būtina priminti, kad iki šios netvarios laiko ribos dabarties rašytojos talentas buvo ne kartą pasvertas, išmatuotas, sunumeruotas, sudėliotas į lentynėles, suseikėtas, aiman! Įvertintas objektyviai (užtenka prisiminti V. Kubiliaus ir R. Dambrauskaitės monografijas). Įvertinimas nesensta, talentas nesensta, mąžta skaitytojų interesas Ievai Simonaitytei ir tuo pačiu jos tematikos ašiai – Mažajai Lietuvai. Tarsi laikas margu aktualijų kaleidoskopu nuosekliai trintų žmoniškosios atminties diską. Ar vieną rytą neatsipeikėsime su žiojančiomis atminties duobėmis, kurių jau nepajėgs užpildyti apkarpytos, klasikos sąskaita nukraujintos bendrojo lavinimo mokyklų programos, droviai peršami privalomojo skaitymo planai, masiškai kepamos ir leidžiamos kūrinių interpretacijos, kurios eliminuoja poreikį skaityti patį kūrinį. Žiojančių atminties duobių nepajėgs užpildyti niekas, tad karta po kartos gyvens televizijos šou pseudorealybėje – be Viliaus Karaliaus, be Aukštujų, be Mažosios Lietuvos. Daug be ko. Juk atminties duobės gali užželti tik užmaršties žole. Mes galime prigalvoti aibę naujų epitetų Ievai Simonaitytei, mes galime statyti jai naujus paminklus, mes galime rengti jai vienadienius pompastiškus minėjimus, galime prisiekinėti jai savo neblėstančią meilę ir pagarbą, bet visa tai tebus dabarties margo, skubraus gyvenimo pasekmė, o priežastis – Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis. Raskime savyje jėgų ir pavokime akimirką stabtelti ties ja…

Juozas Šikšnelis, rašytojas, Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktorius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių