Susitelkę stiprybei

Šio siaubingo Rusijos diktatoriaus beprotybės sukelto karo prieš Ukrainą dienomis visiškai nepasiteisino posakis, kad vienas lauke – ne karys. Neįtikėtinai drąsių poelgių gali padaryti ir vienas žmogus.

Šimtai filmuotų siužetų, įrašų įvairiose medijose byloja ne tik apie ryžtingą ukrainiečių karių apsisprendimą kovoti iki paskutinio atodūsio. Tačiau į kovą dėl savo Tėvynės laisvės kyla kiekvienas kaip tik kas gali. Jau ne kartą peržiūrėjome ir vienas kitam papasakojome, kaip Ukrainos miestelio gyventojas nukenksmina miną, imdamas ją plikomis rankomis, kaip kailiniuota močiutė su automatu pasiryžusi ginti ne tik savo trobą, o kita išvirusi barščius eina į budėjimo postą pavaišinti karštais pie­tumis budinčius ukrainiečių karius arba kaip žmonės savo kaime susikimba rankomis ir giedodami himną stabdo rusų karinę techniką, o kažkas itin kūrybiškai pasielgia su marodieriumi – pririša pusplikį prie stulpo. Užkrečiantis pavyzdys.

Dar prieš porą savaičių įvairaus plauko propagandistai išsijuosę aiškino, kad Ukraina kris rusų numylėtam diktatoriui po kojomis per kelias paras. Putino kariaunai planas neišdegė. Su šitieka technikos, su šitieka karių, su šitieka generolų, su pragaištingu žiauriu negailestingumu naikinant jau ne tik Ukrainos, bet ir pasaulio ekosistemą. Sukrečiantis penktadienio rytas su žiniomis apie apšaudytą Zaparožės atominę elektrinę ir joje sukeltą gaisrą. Branduolinis teroras siekiant pakartoti Černobylio tragediją?.. Beprotybei ribų nėra.

Ukrainiečių drąsos skydas ne tik jų pačių atkaklumas ir pasiryžimas, karių profesionalumas, bet ir aiški valstybės prezidento Volodymyro Zelenskio pozicija, jo kasdienė laikysena, jo gebėjimas ant kojų sukelti net apsnūdusius pasaulio lyderius. Jo atsisakymas dar praėjusią savaitę saugiai išskristi į JAV akimirksniu sugriovė propagandinį mitą, esą visi tie prezidentai tokie: jei tik iškils pavojus, tai pasikaišys padurkus ir išlėks į užsienius. Istorija byloja, kad menkystos, žinoma, taip jau yra padarę, gal dar kuris nors kritiškoje situacijoje ir padarys. Bet ne ant menkystų pasaulis laikosi.

Kaip besusiklostytų ateitis, Ukraina jau dabar yra laimėtoja. Nušluosčiusi nosį ne tik negailestingam agresoriui, bet ir komfortiškiesiems Vakarams. Pridėkite prie dūšios ranką, iškilieji Vakarų lyderiai, jūs per mažai padarėte, o jei ir darėte, per lėtai darėte žingsnius Ukrainos laisvei išsaugoti. Ir Europos ateičiai. Šis suvokimas, ačiū Dievui, bent jau šiomis dienomis vis labiau stiprėja.

Dar prieš porą savaičių Lietuvoje burbėjome dėl kiekvieno menko nieko (žinoma, iš burbėjimo transo kai kas ir dabar nėra išėjęs). Buvo laikas, kad atrodė: takoskyra tarp „dviejų Lietuvų“ – tokia sąvoka buvo eskaluojama nuo virtuvės pokalbių iki televizijos laidų – giliausia praraja. Ir kad niekada net siauriausio tiltelio nebenutiesime vieni kitiems. Tačiau net nespėjus karui įsiūžauti aiškia dauguma stojome vieni šalia kitų tokiu stipriu tiltu, kad jo nebeįstengs susprogdinti jokie iš po kelmo lendantys „veikėjai“, nekantriai laukiantys nekaltų žmonių krauju aplietos „pobiedos“.

Ukrainos pabėgėliai jau pasiekė ir mūsų rajoną: jie glaudžiasi Veiviržėnuose, Karklėje, Gargžduose, Kvietiniuose… Ketvirtadienį teko kalbėtis su mamomis kartu su vaikučiais, siaubingo karo keliais pasiekusiomis Lietuvą. Patyriau nuoširdžiausią pagarbą karo baisumus perėjusioms ukrainietėms už mums visiems išsakytą dėkingumą, tikėjimo stiprybę, už tai, kad jos sutiko pasikalbėti. Šiuo metu pabėgėliams mažiausiai trūksta materialių dalykų, leiskime jiems pailsėti, atsikvošėti, susikaupti savo mintyse, nuraminti vaikus. Visiems jiems labiausiai stinga ramybės ir tiesiog žmogiškos šilumos – galbūt tik apkabinimo.
Ir patys neišsikvėpkime, neišbarstykime savo gerumo. Gali būti, kad jo prireiks dar ilgam.

Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė