Susitikimas su žalčiu redakcijoje – ne mistika

Kad žalčiai atšliaužia į sodybas, gyvena artimoje žmonių kaimynystėje, esame girdėję ne sykį. Žinome, kad jie nepavojingi ir bijoti nereikia, tačiau neseniai „Bangos“ redakcijoje sustingęs lyg negyvas žaltys gerokai nustebino. Atsakymo, kaip jis galėjo patekti į pastatą, ieškojome ir patys, savo spėlionėmis dalijomės ir su Pajūrio regioninio parko vyr. ekologu Erlandu Paplauskiu, bet pirmiausia žalčiuką grąžinome į gamtą.

Gyvena dvi rūšys

Pažinti geltonskruostį žaltį nesunku – iš karto į akis krenta galvos šonuose esančios dvi gelsvos dėmės. Be šių žalčių, Lietuvoje dar gyvena lygiažvyniai, kurie įrašyti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Jie aptinkami Pietų Lietuvoje. Žalčiai gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose, senose kirtavietėse. Tačiau gana dažnai jie įsikuria ir sodybose, kur palankios sąlygos. Jei jau taip nutiko, namuose pelėms gaudyti katinas nebūtinas – žaltys apsaugos namus nuo graužikų. Žinia, tai ne vienintelis žalčių maistas – jie minta varliagyviais, buožgalviais, kartais driežais, o jaunikliai – vabzdžiais. Vaišingi, svetingi lietuviai, sodyboje sulaukę žalčio, kartais bando jį pagirdyti pienu. Pajūrio regioninio parko vyr. ekologas E. Paplauskis perspėja to nedaryti: „Žaltys – ne žinduolis, todėl jis neturi fermentų, būtinų virškinti pienui. Gali būti, kad labai ištroškęs žaltys gertų pieną, bet po to viduriuotų.“ Tinkamesnio gėrimo už vandenį žalčiui nėra, tad norintieji atsidėkoti už viešnagę galėtų įpilti į dubenį švaraus vandens.

Iškeliavo padedamas

Jeigu žaltį esate matę ne tik filmuose apie gamtą ar nuotraukose, turbūt prisimenate, kokia buvo jūsų reakcija. Vieni baidosi visų šliaužiančių ir šnypščiančių gyvių, kiti žalčio išsigąsta, nes painioja su gyvate, treti žvelgia pagarbiai arba nustemba.

„Kaip atplyšo kilimo kraštas?“ – tokia mintis šovė į galvą, pamačius nejudantį juodą „diržą“ „Bangos“ redakcijos koridoriuje iš penkių metrų atstumo. Tik priėjus „pataisyti“ kilimo tapo aišku, kad susisukęs „diržas“ – apsimetantis esą negyvas geltonskruostis žalčiukas. Nuostabos tikrai buvo, o kai jis kolegai pritūpus ir iš arčiau įsižiūrėjus pradėjo judėti, nudžiugome – gyvas! Mūsų svečias, tarsi ne pirmą kartą čia apsilankęs ir žinodamas, kur durys į lauką, ėmė energingai judėti jų link. Vis dėlto koridoriaus kampas tapo kliūtimi, ir žalčiukas „pasistiebė“ lyg norėdamas lipti į sieną. Tačiau atidarius duris, matyt, pajuto gamtos šauksmą ir nuvinguriavo prie slenksčio. Deja, šis žalčiukui pasirodė ar per status, ar per aštrus, tad kolega su visu kilimėliu atsargiai išnešė jį į lauką ir paleido ant žemės. Čia atsiskleidė žalčiuko grožis: papilvė pašiurpo ir dar labiau išryškėjo geltonas margas raštas. Gal jį taip paveikė temperatūrų skirtumas? Dar gerą pusvalandį žalčiukas susisukęs, paslėpęs galvą lindėjo kamputyje prie pastato, o tos akimirkos, kur jis nušliaužė, deja, neužfiksavome.

Iš gėlių vazono?

„Ir nė vienas nedrįsote paimti į rankas?“ – nustebo apie žalčio viešnagę išgirdęs vienas gargždiškis. Tie, kurie atradę žaltį ant kelio ar tako gelbėdami jį yra paėmę, galbūt patyrė, kad padarėlis išpurškia nemalonaus kvapo balkšvai gelsvą skystį. Šis, kaip ir šnypštimas, staigūs galvos judesiai – gynybinė žalčio taktika. Beje, posakis gudrus kaip žaltys pagrįstas faktais. Pajutęs pavojų žaltys sugeba apsimesti negyvas, net išsižioja ir sustingsta, tačiau pavojui praėjus tampa gyvybingas ir judrus. Tuo įsitikinome redakcijoje. Jo ilgį išmatavome tik žvilgsniu – gal kokių 40–50 centimetrų. Žinant, kad Lietuvoje yra užfiksuotas ir 2 metrų žaltys, tai mūsiškis – tik žalčiukas. Vis dėlto E. Paplauskis spėja, kad tai jau suaugęs žaltys. Įprastai kūno ilgis 65–140 cm, patelės didesnės už patinėlius, o šie palyginti retai užauga didesni nei 110 cm. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena apie 25–28 metus. Į „Bangą“ užklydęs gyvūnas užminė mįslę, kur jis gyvena ir kaip pateko į pastatą. E. Paplauskis sako, kad žalčiai randa plyšį, kur niekas neranda. Žinoma, iš dangaus nenukrito. Kas nors atnešė? O gal patys parsinešėme vėlai rudenį jau įsitaisiusį ir primigusį gėlių vazone? Tą mintį pasufleravo straipsnis apie vieną vasarą Druskininkuose gėlių vazonus pamėgusius žalčius. „Tikėtina, kad būdamas patalpoje, kur didesnė temperatūra, jis pabudo anksčiau negu gamtoje“, – pastebėjo Pajūrio regioninio parko vyr. ekologas. Jis neabejoja, kad Gargžduose, Minijos pakrantėse, kur drėgna, žalčių tikrai yra, kaip ir Gargždų parke. Tikėkimės, kad redakcijoje apsilankęs žaltys saugiai grįžo į įprastą aplinką, rado maisto ir sulauks tikro pavasario.

Tiesa, gal prieš 15 metų „Bangos“ reklamos skyriuje ryte darbuotoją pasitiko įspūdinga rupūžė, pasislėpusi po spintele, ant kurios stovėjo kasos aparatas…

Laima ŠVEISTRYTĖ

Aut. nuotr.

1 Komentaras

  • Atidariau lauko duris ir ant galvos užkrito žaltys. Nušliaužė manimi žemyn ant grindų ir pasislėpė po verandos grindimis. Gyvenu sodyboje. Negaliu atsigauti nuo šoko.
    Ar jis sugrįš?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių