• 8 gruodžio, 2021
|

Svarbiausias santykis yra su savimi pačiu

Nežinau, iš kur turėjau klaidingą įsitikinimą, kad antros pusės turėjimas gali pakeisti gyvenimą į gerą. Manau, tai yra pati kvailiausia mintis, kurią reikia kuo greičiau rauti iš savo gyvenimo, nes taip niekada nebus. Man šis įsitikinimas skamba taip: ateik į mano gyvenimą ir padaryk mane laimingą, nes pats nenoriu prisiimti atsakomybės už savo laimę ir gerovę.

Dažnai girdžiu iš savo bendraamžių, kurie kartoja, jog būtų smagu turėti antrąją pusę. Man išgirdus tokią repliką dažnai norisi klausti, ar tikrai jų nori, ar bandai užmaskuoti kažkokį savo jausmą, su kuriuo išgyventi darosi per sunku? Ko tu vis ieškai tame tinderyje? Ko tau trūksta? Kas pasikeistų tavo gyvenime, jeigu turėtum antrąją pusę?

Aš nežinau, kaip galima pradėti kurti santykius neturint visiškai jokio santykio su savimi. Iš pradžių santykiuose gali jaustis, kad gyvenimas pasikeitė, dingo vidinis slogutis, viskas gražu, jausmas visada toks, lyg įkvėpus kokaino per vakarėlį (moksliniai tyrimai rodo, kad įsimylėjimas prilyginamas kokainui). Tačiau ateina ta diena, kai viskas stoja į savo vėžes. Vėl kažkoks neaiškus vidinis trūkumas, slapukavimas tinderyje, o dar, neduok dieve, bendrauti pradėjai būdamas traumuotas, nematei teigiamo pavyzdžio, kaip kurti santykius. Tada dar išlenda vidiniai demonai, kokių nesitikėjai. Pavydas, kontrolė, savinimasis. Ir tada bum, skyrybos, labas tinderi, einam ieškoti kito žmogaus.

Asmeniui, kuris vis dar nekuria santykių su kitu žmogumi, palinkėčiau prisijaukinti vienatvę, kad ji taptų maloni. Tapti pačiam sau įdomiam: ieškoti ir eiti savo keliu, skaityti, tyrinėti pasaulį, medituoti, lankyti psichoterapiją, tiesiog ieškoti dalykų, kurie teikia džiaugsmo. Tapti žmogumi, kad galėtum sau pasakyti: aš norėčiau su savimi draugauti, juk aš fainas (čia nėra egoizmas, nereikia nueiti į kraštutinumus). Pastebiu, jeigu žmogus savimi pasitiki, jį esame linkę vadinti egoistu.

Būti sau įdomiam ir turėti visokių spalvų užmezgus ryšį ir ateityje nepamesti savęs, o ne kompleksuoti ar kelti reikalavimus: pasakyk, koks aš fainas, sugalvok man, ką veikti. Antroji pusė niekada neužkamšys mūsų vidinių skylių. NIEKADA. Žmogus gali tik palaikyti, paskatinti, o ne dirbti darbą, kurį mums patiems reikia dirbti. Žinoma, natūralu, kad, pradėjus bendravimą, kad ir kiek tu kursi save, visada išlįs velnias, tačiau taip pat reikia rasti žmogų, kuris nertų kartu gilyn ir norėtų tobulėti per santykius, nes tada vyksta nuostabūs dalykai ir atradimai.

Danielius EINIKIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių