Sveikatos priežiūrai – per menkai
Šią savaitę agresyvus migrantų tūkstantinės minios veržimasis prie Lenkijos sienos dar kartą patvirtino seną išmintį, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Kaip ir visada mus vieningesnius ir drąsesnius padaro tik akivaizdus pavojus valstybei. Nors Lietuvos Seimas svarstydamas, ar neįvesti nepaprastąją padėtį Lietuvos pasienyje su Baltarusija, diskusijose įvairiomis abejonėmis žodžiu apsišaudė, tačiau sprendimas įvesti nepaprastąją padėtį pirmąkart parodė tokį didžiulį beveik vieningą parlamentarų balsavimą.
Statistikos departamentas trečiadienį išplatino skaudžią informaciją, kurią dažnas jaučiame ir savo artimoje aplinkoje: per miestą ar seniūniją vis nuvilnija liūdnos žinios: mirė, mirė, mirė… Taigi ir statistika patvirtino, kad Lietuvoje mirtingumas spalį penktadaliu didesnis nei prieš metus. Tokiai žiniai rasis daug priežasčių, kurias kiekvienas traktuoja savaip. Tačiau tai galbūt yra dar vienas pagrindas pakalbėti ir apie mūsų sveikatos apsaugos sistemą, kurią Lietuvoje vėl ketinama reformuoti. Ar tam tinkamas laikas, ar yra konkretus planas, ar pagerės būtent pacientų aptarnavimo kokybė ir paslaugų prieinamumas – kol kas vis dar nežinia. Bet permainos neaplenks ir mūsų rajono, taip pat ir Gargždų ligoninės, dėl kurios gyvybingumo jau diskutuojama Klaipėdos rajono savivaldybėje, vietos politikams artimiausiu metu teks priimti sprendimus dėl ligoninės ateities.
Kokioje situacijoje yra Lietuva, kurioje, kaip ne kartą dar nespėjus galutinai įgyvendinti ankstesnių reformų, ketinama eiti sveikatos apsaugos sistemos reorganizavimo keliu. Tiesa, dabar tokios sąvokos viešai nedeklaruojamos, dabar stengiamasi gyventojus užburti sąvoka „kokybiškesnių paslaugų teikimo optimizavimas“. Toks apibūdinimas labiau patrauklesnis, o dar labiau užsiūbuoja veržlus ir dabar labai madingas politikų pasiūlymas nesigręžioti į praeitį.
2021 m. rugsėjo mėn. PwC ir EFPIA paskelbtas tyrimas parodė, kad viešosios sveikatos priežiūros išlaidos Vidurio ir Rytų Europos šalyse (VRE) augo lėčiau nei bendrasis vidaus produktas (BVP) ir šiandien vienam gyventojui jos gali būti iki 5 kartų mažesnės nei ES5 (Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje) šalyse. Esant dabartiniam sveikatos priežiūros finansavimo didinimo tempui kai kurioms VRE šalims prireiks daugiau nei 50 metų, kad pasiektų ES5 šalių sveikatos rezultatų lygį.
Lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvoje sveikatos apsaugos valstybinis finansavimas yra vienas mažiausių ir siekia vos 4,29 proc. nuo BVP. Mažiau už Lietuvą sveikatos apsaugai skiria Bulgarija (4,22 proc.) ir Rumunija (4,06 proc.).
Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, vidutinė gyvenimo trukmė yra 5 metais trumpesnė nei ES5 šalyse. VRE šalims reikėtų vidutiniškai 22 metų, norint pasiekti dabartinį ES5 gyvenimo trukmės vidurkį – 82 metus. Lietuva vidutinę ES5 gyvenimo trukmę galėtų pasiekti tik po 46 metų.
Lietuva, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, susiduria su precedento neturinčiais iššūkiais, tokiais kaip COVID-19 pandemija, senstanti visuomenė ir didėjanti lėtinių ligų našta, todėl sveikatos sistemai reikės patenkinti padidėjusią sveikatos priežiūros paklausą ir kitus būsimus sveikatos priežiūros iššūkius, o tuo pačiu išlikti finansiškai tvariai.
Taip pat labai svarbu pripažinti, kad išlaidos sveikatos priežiūrai yra investicija į mūsų visuomenės ateitį, ekonominio augimo priemonė. PwC tyrimas atskleidė, kad VRE šalys patiria didelių ekonominių ir fiskalinių nuostolių dėl ligų ir negalios poveikio darbingo amžiaus gyventojams. Sumažinus neveiklumą dėl ligos ar negalios 10 proc., galima ekonominė ir fiskalinė nauda VRE šalyse siektų 8,6 mlrd. eurų. Lietuvoje sumažinus neveiklumą dėl ligos ar neįgalumo 10 proc., numatomas metinis BVP padidėtų 285 mln. eurų.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė
