Šviesuolio atminimas įamžintas Kretingalėje, pagerbtas Kisiniuose
Atminimo lentelės atidengimu Kretingalėje ir pagerbimu Kisinių kapinėse praėjusią savaitę prasidėjo Dovilų etninės kultūros centro renginių ciklas, skirtas Johano Ferdinando Kelkio 220-osioms gimimo metinėms. „Mes stengiamės saugoti Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojo, žurnalistikos pradininko, pedagogo atminimą, daug nusipelniusio Klaipėdos kraštui, gyvenusio ir dirbusio Kretingalėje, Kisiniuose ir čia atgulusio amžinojo poilsio“, – kalbėjo Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė.
Doviliškiai parengė projektą
Gražus doviliškių sumanymas J. F. Kelkio jubiliejaus proga birželio 10 dieną prisiminti šią ryškią asmenybę, 19 amžiuje dirbusią ir gyvenusią Kretingalėje bei Kisiniuose. Tai pirmasis renginys – konferencija vainikuos ciklą, kuris atskleis iškilaus žmogaus paveikslą tiems, kam rūpi Mažosios Lietuvos istorija. Tai svarbu, nes laikui bėgant atmintis blėsta, reikia nuolat ją gaivinti.
„Šio Klaipėdos kraštui nusipelniusio veikėjo jubiliejinio minėjimo idėją senokai brandino mūsų centro etnologas Helmutas Lotužis, senbuvis, šio krašto istorijos žinovas. Sugalvojome parengti projektą ir įamžinti J. F. Kelkio atminimą. Jį pateikėme Seimo Lituanistikos paveldo ir tradicijų įprasminimo komisijai ir sulaukėme teigiamo atsakymo dėl finansavimo“, – atskleidė L. Kerpienė.
Jai džiugu, kad sumanymui atminimo lentele įamžinti J. F. Kelkio gyvenimo ir veiklos tarpsnį Kretingalėje pritarė šios seniūnijos seniūnas Žigintas Narmontas, evangelikų liuteronų bendruomenė, o jos vadovas Gerardas Liorenšaitis iš dalies parėmė (atminimo lentelė kainavo 270 eurų).
Lietuvybės puoselėtojas
Tą ketvirtadienį Kretingalėje, Klaipėdos g. 25, prie evangelikų liuteronų klebonijos pastato, susirinko šios bendruomenės nariai, kunigai, Dovilų ir Kretingalės seniūnijų seniūnai, rajono Savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos atstovai bei kiti svečiai. Savo giesmėmis liuteronišką dvasią kūrė Šilutės, Vanagų parapijų giedotojai. Iškilmingai pritvirtinta atminimo lentelė skatins visus, besidominčius šio karšto istorija, internetinėje erdvėje paieškoti informacijos apie J. F. Kelkį.
Kretingalėje jis gyveno ir dirbo1851–1867 m. Čia įsteigė parengiamuosius kursus stojantiesiems į mokytojų seminariją. J. F. Kelkis redagavo vieną pirmųjų periodinių leidinių „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą…“, be to, „Pasiuntinybės laiškelį“. Jis tapo lietuviškos žurnalistikos pradininku – 1851–1871 m. bendradarbiavo „Keleivyje iš Karaliaučiaus“, parašė lietuviškus reportažus „Mano keliavimas į Berlyną“, „Miegantieji, prabuskite“, istorinę poemą „Lietuvininkas“ ir kita. Jis daugelio religinių knygų iš vokiečių į lietuvių kalbą vertėjas, sudarytojas, redaktorius. Didelis J. F. Kelkio nuopelnas, kad, Vokietijos valdžiai iš mokyklų išgujus lietuvių kalbą, ragino ginti lietuvių kalbos teises, siuntė peticijas švietimo ir kultūros ministrui, Prūsijos karaliui, prašė, kad bent tikybą leistų dėstyti gimtąja kalba.
Parapijos istorijos dalis
Kretingalės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Saulius Varanavičius „Bangai“ kalbėjo, jog puikus pasiūlymas pritvirtinti lentelę prie parapijos namų. „Mažai žinojome apie J. F. Kelkį, precentorių, mokytoją, lietuvybės nešėją. Jis Kretingalėje pradėjo dirbti mokytoju, kai čia buvo didelė parapija, vienijusi 72 kaimų gyventojus, mokykloje buvo daug mokinių. Šioje parapijoje lietuvininkai kalbėjo lietuviškai – J. F. Kelkis daug prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo, buvo vienas iš pirmųjų publicistų, rašęs lietuvių kalba. Jis padėjo vaikams ir suaugusiesiems pažinti raštą, istoriją, misijas, pasakojo apie tolimus kraštus, į kuriuos tuomet žmonės neturėjo galimybės išvykti“, – dėstė kunigas. Vokiečių kilmės J. F. Kelkis įsijungė į Mažosios Lietuvos lietuvininkų veiklą.
Jo teigimu, apie 17 metų praleidęs Kretingalėje, J. F. Kelkis nuveikė daug – jis padėjo ir kunigams. S. Varanavičius akcentavo, jog nevalia pamiršti tokių šviesuolių. J. F. Kelkio veikla – dalis Kretingalės istorijos. Jis pasidžiaugė, kad H. Lotužio dėka išliko autentiškos Kisinių kapinės, kad jis inicijavo gilesnį šios asmenybės pažinimą.
Lietuvininkus mylėjo labiau
Tądien su giesme ir malda liuteroniška dvasia sklandė Kisinių kapinėse, kur šalia žmonos, senelio palaidotas J. F. Kelkis, netoliese – jo palikuonys. Atminimo valandėlės vedėjas Vanagų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis kalbėjo, jog šis šviesuolis, 1867 m. atsisakęs mokytojo darbo, persikėlė į Kisinius, pas dukterį, ir čia praleido dešimtmetį. „Jis daug jėgų skyrė lietuvybės puoselėjimui. Išlikęs prisiminimas, kad jam priekaištauta dėl to, jog taip myli lietuvininkus, juos gerbia. Tuomet J. F. Kelkis atsakęs, jog lietuvininkai jam mielesni, dievobaimingesni, – dėstė kun. R. Šemeklis. – Gyvendamas Kisiniuose jis turėjo daugiau laiko dvasiniam darbui – surinkiminei veiklai, buvo gerbiamas, kviečiamas sakytojas. Mums svarbu, kad J. F. Kelkis, giesmių autorius, leido giesmynus lietuvių kalba. Džiaugiuosi, kad išsaugotos Kisinių kapinės – istorija po atviru dangumi.“
Jis dėkojo renginio organizatoriams, dalyviams. „Labai gražu, kad įamžintas atminimas Kretingalėje, bet svarbesnis gyvas įamžinimas nuolat prisimenant, kalbant, viešinant apie tai, kad būtų išsaugotas šių iškilių žmonių atminimas, – sakė kun. R. Šemeklis. – Ačiū Dovilų etninės kultūros centrui, kad kviečia nepamiršti iškilių žmonių, paragina įsijungti ir kunigus.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės ir Donato BIELKAUSKO nuotr.
