Tas beprotiškas pasaulis

Ar pasaulyje nebėra pasirinkimo – tik ligos ir karai? Nejaugi blogi laikai niekada nesibaigs? Manau, kad panašios mintys aplanko daugelį žmonių, stebinčių agresorės Rusijos negailestingai niokojamus gražiausius Ukrainos miestus, žudomus civilius ir laidojamus bendrose kapavietėse ar tiesiog gyvenamųjų namų kiemuose. Širdį drasko šiurpinantys vaizdai – kaip iš fantastinio filmo ar siaubingo sapno. Deja, tai realybė, esanti visai šalia mūsų – nuo karo kenčianti tauta savo istorija, kultūra labai artima mums.
Ir todėl mes negalime būti abejingi – kiekvienas savaip reiškiame savo jausmus, savaip reaguojame. Antai devyniasdešimtį skaičiuojanti „Bangos“ laikraščio skaitytoja atsiuntė savo eilėraštį, kupiną meilės didvyriškai kovojantiems ukrainiečiams, su maldavimu išgelbėti „Ukrainos taikingąją tautą“. Bet realybė šiurpinanti – kokios reikia didelės ir vieningos jėgos pasaulyje, kuri sustabdytų brutaliai kariaujančią agresorę Rusiją. Karas Ukrainoje – iššūkis visam pasauliui. Ir sunku patikėti, kad tai vyksta XXI amžiuje…
Bet mes dar galime džiaugtis įprasta kasdienybe savo šiltuose, jaukiuose namuose, prie sočių pietų stalo, dirbdami savo mėgstamus darbus, pramogaudami. Galbūt išmoksime branginti tai, ką turime, ir mažiau dejuosime. Na, sunerimo „Bangos“ skaitytojai, kad apsukruoliai parduotuvėse išgraibstė, iššlavė iš lentynų druską – vis tiek jos nė vienuose namuose nepritrūks sriubai.
Kažkam ramybės neduoda išsikerojusiame berže prie daugiabučio gyvenamojo namo Gargžduose lizdus susikrovę kovarniai, klykiantys ir išmatomis dergiantys aplinką, automobilius. Bet argi tai palyginsi su raketų, bombų sprogimais, krūvomis lavonų Ukrainoje? Kad tik tokios bėdos visus lydėtų, koks laimingas būtų pasaulis!
Ir galbūt išmoksime branginti savo laisvę, kurią irgi per kraują išsikovojome. Ar sugebėtume ją taip sutelktai ginti, kaip ukrainiečiai? Už visą Europą jie kovoja – didžiulė pagarba ir meilė jiems. Bet ar visiems taip atrodo? Sutrinki išgirdęs Gargžduose kai kuriuos šnekant, kad ukrainiečiai patys kalti dėl šio karo…
Karas Ukrainoje išmokė dalintis tuo, ką turime, kas kiek galime ir kuo galime. Nesvarbu, kad ir nedidelė auka, bet jų visuma sąskaitose virsta milijonais. Šios lėšos efektyviai naudojamos Ukrainos karių ir civilių labui.
Pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis Priekulėje vykusiame Šiupinio virimo renginyje stebėjau, kaip mamos, močiutės, davusios vaikams, anūkėliams pinigų, mokė, jog reikia padėti karo alinamiems ukrainiečiams. Ir ne tik pinigus aukojame – drabužius, avalynę ir kitus daiktus. Bet viena savanorė pasakojo, kad gyventojai prinešė krūvas drabužių, deja, juos surūšiavus, didžiąją dalį teko išvežti į sąvartyną. Betgi visuomeninei organizacijai išgabenti ten kainavo nemažus pinigus. Atiduoti tai, kas niekam nebetinka, atsikratyti kito sąskaita – ne pagalba, o savanaudiškumas.
Klaipėdos rajone saugų prieglobstį suteikėme keliems šimtams nuo karo pabėgusių ukrainiečių, tarp kurių daugiausia moterų ir vaikų. Dažniausiai visi buvo priimti kaip artimi žmonės ir nuoširdžiai jais pasirūpinta. Tiesa, visko pasitaiko, anot vienos skaitytojos, aktyvios savanorės, kai kurie žmonės „į tai žvelgia nuo kalnelio“. Ir visgi džiugu, kad dauguma suprantame karo grėsmę ir remiame ukrainiečius. Nustembi žinių laidoje išgirdęs, kad viena turtingiausių Europos šalių sugebėjo tik priimti karo pabėgėlius iš Ukrainos, tačiau ištrūkusieji iš baisybių epicentro svetimoje šalyje palikti likimo valiai – atseit tegul būna dėkingi už laikinąją apsaugą. Graudu klausytis ukrainietės, kurią priglaudusi belgė išvarė iš namų, nes pabėgėlė atsisakė dirbti juodus darbus. O juk nė vienas, pabėgęs iš karo sugriautos šalies, nežada užsibūti svetur, tapti našta. „Ukraina – mūsų Tėvynė, mūsų stiprybės šaltinis – kai tik galėsime, grįšime namo“, – su ašaromis, tačiau ir su tvirtu tikėjimu pergale kalba pabėgėliai. Mūsų pareiga jiems padėti, o patiems susitelkti taip priartinant agresorės Rusijos krachą.

Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ korespondentė