Tradiciniame sąskrydyje Ariogaloje – ir mūsų rajono žmonės
Ankstų rugpjūčio 6 d. rytą Gargžduose, prie Savivaldybės aikštės, rinkosi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai bei kiti, norintys vykti į kasmetinį tradicinį Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“.
Gražiame Ariogalos slėnyje, šalia poeto Maironio apdainuotosios Dubysos, jau dvidešimt šeštąjį kartą susirinko buvę tremtiniai, politiniai kaliniai. Per visą Ariogalą žygiavo dalyvių kolona – mirgėjo miestų, rajonų pavadinimai, skambėjo dainos. Slėnio prieigose renginio vedėjas gražiai pristatė kiekvieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių filialą, paminėdamas nuveiktus darbus. Slėnis mirguliavo nuo sustatytų palapinių, pavėsinių.
Renginys prasidėjo malda už visus žuvusius, negrįžusius ir išėjusius anapilin. Sveikinimo žodį tarė šalies valdžios, LPKTS, bažnyčios atstovai. Klausėmės ir plojome jungtiniam tremtinių chorui, dainininkui E. Kučinskui, solistui R. Šilinskui, kitiems atlikėjams. Sąskrydžio dalyviai galėjo pažiūrėti filmų apie tremtį ir rezistenciją, pamatyti partizanų bunkerio kopiją, nusipirkti teminių knygų.
Jaunystė prabėga kaip sapnas, ateina branda ir senatvė. Sąskrydyje daugybė žilagalvių vaikščiojo nuo palapinės prie palapinės, nuo vieno būrelio prie kito, vis klausdami, gal yra čia toks ar toks, gal girdėjote ar žinote… Tas noras susitikti, pabendrauti, prisiminti senus laikus atvedė prie mūsų palapinės buvusį tremtinį nuo Panevėžio Vaclovą Vyskupaitį, kuris norėjo susitikti ir pabendrauti su Bolturino tremtiniais (pastarieji labai gausiai gyvena Gargžduose). Jis prisiminė tremtinių Ilginių, Piekų, Razučių, Beniušių šeimas.
Mūsų delegacijai vadovavo filialo pirmininkas Jonas Šatkus, kurio rūpesčiu buvo gautas autobusas, kviečiami žmonės, derinamos kitos svarbios smulkmenos. Į šventę vyko buvusių politinių kalinių ir tremtinių choras „Atminties aidai“ (vadovė R. Česnauskienė), buvę tremtiniai ir jų palikuonys, kiti asmenys. Gausiai dalyvavo endriejaviškiai – tarp jų buvo ir gerduvėniškio tremtinio Roberto Normano proanūkė mažoji Justina bei jos pusseserės Rasilė ir Neila Normanaitės. Dabar devyniasdešimtmetis R. Normanas gyvena Gargžduose, ir, kaip sako jo giminės, viską mena ir gali daug papasakoti apie tremties vargus. Gyva mūsų tauta, kol nemari istorinė atmintis. Tremtinių pasakojimai išliks jų vaikų, anūkų ir proanūkių atmintyje, o to laikotarpio nuotraukos liudys praeitį.
Sabina VINCIŪNIENĖ
Vaclovo SAKALAUSKO nuotr.
Su Lietuva širdy
Šiandien mes vėl prie Dubysos.
Čia tremtinių širdys ir vėliavos visos.
Dainose būsim jauni, nepasensim,
Tremtinių džiaugsmui su saule gyvensim.
Aš vėl girdžiu Igarkos baisenybes,
Ten žuvusių lietuvių begalybės,
Ne tuščios kalbos ir ne žodžiai.
Tegul naujieji kryžiai jus paguodžia.
Kas gali apsakyti jausmą,
Tremtinių negandas, badą, skausmą,
Dangaus prieglobsčio prašytojų maldaus
Palikti amžinojo įšalo valdas.
Šaltis pragaran vartus nebeatkels,
Mirtis neišves ir daugiau nesibels.
Sniegu apklotus savo brangiausius,
Be žvakių užgesusius tėvus mieliausius.
Ledo spąstuose mirštančioj tundroj
Suklupę kryžiai berželiais atbunda.
Atgimstančią laisvę pažinęs kiekvienas
Globos žuvusių protėvių sielas.
Vardan grįžusių ar likusių,
Savo sesių ar brolių netekusių
Jūsų kančią sielvarte jausime,
„Lietuva brangi“ jums vėl giedosime.
Antanas JUCYS
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys
