Tragiškas tremties pavasaris: atminties balsas gyvas

Nepamiršk, Lietuva, tų dienų, kai dusai gyvuliniuos vagonuos, kai netekus geriausių sūnų, savo Laisvės garbingų laikų, paklusai nužmogėjusiems ponams.
Nepamiršk, Lietuva, nors užžėlę Sibire paliktųjų kapai…
Nepamiršk, Lietuva, ir aš nepamiršiu nuteistųjų myriop maldos, kai į geliantį ledą pavirsi, nepamiršk! Nepamiršk niekados!
Pirmadienį minėsime didžiausio lietuvių masinio trėmimo į Sibirą dieną. Prieš 75 metus 1948 metų gegužės 22 dienos 4 val. ryte sovietų pakalikai ėmė veržtis į lietuvių sodybas ir varyti žmones į gyvulinius vagonus.
„Sibire tą gegužės 22-osios rytą dar 40 tūkst. lietuvių buvo rezervuotos sunkiausios darbo vietos miškuose ir šalčiuose žiemą, be jokių teisių kada nors grįžti namo. Tą dieną gyvuliniuose vagonuose į Rytus kelionę pradėjo ir per 10 000 vaikų.
Kiek iš šių žmonių mirė nuo ligų ar žuvo, niekas tiksliai nežino. Spėjama, kad kas penktas.
Dažnai minėdami tremtį pamirštame kitą jos pusę – buvo ne tik tremiamieji, bet ir trėmėjai. 1948-ųjų metų trėmimui kodiniu pavadinimu „Viesna“ (pavasaris) okupantai pasitelkė per 30 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų.
Dėl šitų viskas aišku – okupantai ir padugnės, su jais susidėję. Bet okupacinėms trėmėjų pajėgoms talkino ir apie 11 tūkst. lietuvių, vadinamųjų sovietinių ir partinių aktyvistų.
Kaip jautėsi šitie žmonės – ištrėmę ir apvogę savo kaimynus?
Kai kurie turbūt puikiai – lyg gerą darbą atlikę. Baigę vieną juodą darbą grobė ištremtųjų turtą, ardė ištremtųjų trobas ir vežėsi jas perstatyti į miestelius, nes stribai bijojo partizanų.
11 tūkstančių trėmėjų talkininkų – juk tai labai daug. Su šeimomis – tiek pat ar net daugiau nei ištremtųjų. Kaip jie gyveno, kuo jie mąstė? Juk nuo antrosios sovietų okupacijos pradžios buvo praėję tik nepilni ketveri metai. Tarkim, ar jie jautėsi tą rytą esantys lietuviai?
Ir juk jie niekur nedingo. Bent jau tie, kurie neprasigėrė, kaip buvę stribai, kūrė savo gyvenimus, augino ir leido į mokslus vaikus, kažkaip sutiko Sąjūdį ir Kovo 11-ąją. Vieni atgautą laisvę priėmė, kiti piktinosi laisve ir nepriklausomybe.“ (R. Valatka)
Aš gimiau tremtyje, Krasnojarsko krašte Kežmos rajone, Kados kaime. Dabar tiesiog Rusija.
Ten būdama nieko nesuvokiau. Man dar nebuvo metukų, kai laivu, po to traukiniu ant lentynos su tėvais grįžau į Lietuvą. Iš ten nieko neprisimenu. Namuose yra nuotraukos, kuriose žmonės tuokiasi, augina vaikus, šypsosi. Potvyniai, kai matosi tik namų stogai, o žmonės ant kalvų laukia atoslūgio. Lietuviai ten gyveno – ne merdėjo. Tikėjo, kad grįš namo į Lietuvą.
Mes, tremtinių vaikai, buvome kitokie. Dažnai su pasididžiavimu ištardavome „gimiau tremtyje“. Su mumis gal kiek atsargiau bendraudavo suaugusieji, kas žino, ką jie gali. Mes buvome drąsesni: mūsų tėvai iškentėjo, išgyveno ir sugrįžo čia, namo.
Aš tarybinių laikų vaikas. Tremties šleifas vertė būti stipriai, įrodinėti, kad taip pat galiu kai ką nuveikti. Pasąmonėje vis kildavo klausimų, į kuriuos atsakymo nebūdavo, tik sakydavo: „Mažiau klausinėk.“ Tai blogai ar gerai, kad tikroji istorija buvo pašnibždom perduodama?
Atmintis gyva. Kai tik atsirado galimybė, 1988 m. gruodžio 6 d. įkurtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių klubo „Tremtinys“ Klaipėdos rajono filialas. Jame buvo 277 nariai, išrinkta 15 narių taryba. Tarybos pirmininke tapo Danutė Paškauskaitė, klubo iniciatorė. Jo tikslas buvo suvienyti tremtinius ir politinius kalinius, siekti, kad stalinizmo teroras būtų pripažintas nusikaltimu žmonijai ir lietuvių tautai. Buvo ir dar vis renkami atsiminimai, kūryba. Mūsų vis mažiau, todėl kiekvienas parašytas sakinys labai svarbus.
Nuo 1989 m. kiekvieną birželio 14-ąją 6 val. ryte renkamės prie kryžiaus Tautos skausmui atminti Gargždų parke. Bažnyčios varpų gausmas praneša tos dienos tragiškumą ir širdžių skausmą, ir viltį, kad niekas nepamiršta, kad dar vis yra gyvųjų, nešančių atminties balsą. Rinksimės ir šiais metais.
1992 m. birželio 14 d. pašventinta filialo vėliava. Tuo metu vadovavo Juozas Lankutis, vėliau Ritutė Lankutienė.
1995 m. klubas tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyriumi. Pirmininku išrinktas Česlovas Tarvydas. Jį pakeitė Jonas Šatkus, šiuo metu – Jonas Kausteklis.
75-eri metai atmintyje yra kertelė atsiminimų apie gyvenimą pašiūrėse, tvartuose, sandėliuose, barakuose. Visur pilna blakių, tarakonų ir kitokių parazitų. Sunkus darbas, blogas maistas, nusilpimas, vaikų ir senelių sirgimas, mirtys…
Be pagiežos, be pykčio, be keršto. Tik kiekvienas su savo skausmu, prisiminimais. Braukia ašarą, nusišypso, atsiremia į tremtį patyrusio draugo petį.
Praėjo 75 metai…

Gimusi tremtyje
Verutė NEKREVIČIŪTĖ