Trakuose priekuliškiai sužavėjo lietuvininkų tarme

Į apdovanojimą Trakų pilies menėje atvyko „Žvejytės“, vicemerė V. Riaukienė, Kultūros skyriaus vyr. specialistė J. Latakienė, seniūnė D. Bliūdžiuvienė.

 

Priekulės seniūnijos atstovams Trakų pilies menėje pristatyti savo kraštą buvo vienas džiugiausių įvykių šiais metais. Etninės kultūros globos tarybos bei Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos organizuotame konkurse jai pripažinta pirmoji vieta už geriausiai puoselėjamas istorinio Mažosios Lietuvos regiono tradicijas. Lietuvininkų tarmės, unikalių lietuvininkų tradicijų, tautinio kostiumo, gyvenimo būdo atgaivinimas – Priekulės seniūnijos stiprybė.

Lietuvininkų tradicijų puoselėtojai

Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė neslėpė džiaugsmo, kad seniūnija pelnė aukščiausią įvertinimą už Mažosios Lietuvos etnografinio regiono tradicijų puoselėjimą. „Pristatėme Dreverną, norėdami atskleisti atgyjantį patrauklų pamario kaimą, kuriame gaivinamos lietuvininkų tradicijos, tarmė, tautinis kostiumas, gyvenimo būdas, – kalbėjo seniūnė. – Drevernoje įsikūręs Gargždų krašto muziejaus filialas Jono Gižo etnografinė sodyba ir Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro filialas, su kuriais glaudžiai bendradarbiaujame. Šis įvertinimas – tai mūsų bendras, ilgai kurtas produktas.“

Drevernoje daugiau nei 70 metų rengiama Kaimo ir žvejų šventė, kurioje akcentuojamas nykstantis žvejo amatas, žvejų gyvenimo išskirtinumai. Joje pristatomas ir šio krašto tautinis rūbas, ir tarmė, ir dainos.

Devintus metus čia įspūdingai švenčiama rudens Lygė: rengiamos tarptautinės stovyklos, kuriose iš nendrių ir šiaudų kuriamos skulptūros, atspindinčios Drevernos istoriją, gyvenimo būdą. Trečius metus vykdomas projektas „Drevernos vaikų šaktarpis“. Pasak Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorės Virginos Asnauskienės, vaikai turi žinoti, kokioje žemėje gyvena – šalia marių, smilčių ir vėjų. Mažieji dreverniškiai puošėsi tautiniu kostiumu, mokėsi jį branginti, susipažino su žvejo amatu.

Galimybė prisiliesti prie istorijos ištakų

Drevernos laivadirbio Jono Gižo etnografinėje sodyboje vykdoma edukacinė pramoginė programa „Žuvies kelias“. Jos metu supažindinama su žvejybos Kuršių mariose istorija, tradicijomis, žvejų gyvenimo būdu, laivadirbyste, tautiniais rūbais. Edukacijos dalyvius etnografinėje sodyboje pasitinka Drevernos folkloro ansamblis „Žvejytės“, su krašto pristatymo programa „Į žvejus eisiu“. Pasak vadovės V. Asnauskienės, jame dalyvauja ir jauni, ir brandaus amžiaus žmonės, anot lietuvininkų, didelio ir mažo senumo. Dalis dainorėlių atvyksta iš Priekulės.

Iš įvairių šalies vietų, ir ne tik, atvykusiems turistams lietuvininkų šnekta pristatoma kiekviena Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo detalė, supažindinama su šišioniškių vėjų, žuvų pavadinimais, žaidžiami tradiciniai žaidimai, dainuojamos šio krašto dainos.

V. Asnauskienė kalbėjo, jog dainuoti jas pradėjo daugiau nei prieš 30 metų. Tačiau Drevernoje, kur gyvena atsikėlėliai iš visos Lietuvos, jos sunkiai skynėsi kelią į žmonių širdis. „Šios dainos – vienos iš senoviškiausių, dauguma vienbalsės. Jas dainuoti reikia ypatingo nusiteikimo“, – kalbėjo ansamblio vadovė. Jos teigimu, dreverniškių dainų nepavyko užrašyti, todėl dainuoja vokiečių surinktas ir išleistas Lietuvoje. „Repertuarą papildome šilutiškių ar juodkrantiškių dainomis, padeda Priekulės kultūros centro folkloro ansamblio „Vėlingis“ vadovė Rūta Vildžiūnienė, – kalbėjo pašnekovė. – Daug medžiagos apie lietuvininkų gyvenimo būdą randame Ievos Simonaitytės kūryboje. Šiemet kartu su Drevernos biblioteka surengėme tris šios autorės knygų aptarimus. Paskutinis kūrinys – „Vilius Karalius“, o anksčiau aptarėme „Aukštujų Šimonių likimą“ ir „Pikčiurnienę“.

Dovana dreverniškiams

Kelis dešimtmečius Drevernoje šalia senbuvių gyvenanti V. Asnauskienė išmoko lietuvininkų tarmės.

Autentišką tautinį kostiumą dreverniškiai pasisiuvo padedant geriems žmonėms. Juos turi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, paaugliai. „Turime ir stilizuotų kostiumų – pramoginę muziką atliekame su tautinių kostiumų elementais – delmonu, liemene“, – pasakojo V. Asnauskienė.

Į apdovanojimą Trakų pilies menėje „Žvejytės“ atvyko pasipuošusios tautiniais rūbais. Ir ne tik dainininkės, bet ir iškilmėse dalyvavusi rajono Savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė, Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Latakienė, Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė buvo „išbengtos“ – puošnios.

„Žvejytės“ atliko savo krašto pristatymo programą, kurioje – liaudies dainos, rateliai, žaidimai, pasakojimas šišioniškių tarme. Žiūrovus labiausiai sužavėjo lietuvininkų tarme kalbėjusios Priekulės seniūnijos atstovės. „Šventės dalyvius mokėme pamario vėjų pavadinimų ir kitų žodžių. Tai skatino juos apsilankyti Drevernoje“, – šypsojosi V. Asnauskienė.

Ji prisipažino, jog didelis džiaugsmas pristatyti savo kraštą didžiojoje Trakų menėje, kur senovėje vaikštinėjo kunigaikščiai. Tai didžiulė dovana dreverniškiams.

Virginija LAPIENĖ

Drevernos skyriaus archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content