Tremties prisiminimai – visam gyvenimui

Nugrimzk į praeitį, tremtie, / Pilna žiaurumo ir patyčių, / Bet viską saugok, atmintie, / Kaip saugojai paveikslą Vyčio.

(V. Cinauskas)

Prieš 80 metų birželio 14 d. daugiau nei 17 tūkstančių Lietuvos piliečių naktį buvo pažadinti iš miego ir jėga priversti palikti savo namus. Vaikai, tėvai, seneliai – visi turėjo paskubom susiruošti į didžiąją savo gyvenimo kelionę į nežinią. Tai buvo okupacinės sovietų valdžios kruopščiai suplanuoto tautos genocido pradžia. Tą birželio 14-ąją iš mūsų rajono buvo ištremti 76 žmonės. Dar yra gyvųjų, kurie prisimena tą dieną ir dalijasi savo išgyvenimais.

Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus eksponatas – gyvulinis vagonas, kuriuo veždavo tremtinius į Sibirą.

16 metų be namų

Alfonsas Rimvydas Kiaunė tremtiniu tapo trejų metų ir aštuonių mėnesių 1941 m birželio 14 d. Jis papasakojo savo šeimos tremties istoriją: „Mano šeimos tremtis – tai epizodas globaliame pasaulyje. Papuolėme tarp girnų ir tapome sužaloti. Iki 1940 metų Tėvas Alfonsas Kiaunė ir Mama Jadvyga Kiaunienė dirbo mokytojais Gargždų mokykloje. Praradus Lietuvai Nepriklausomybę, Tėvai buvo perkelti dirbti į Lapių kaimo pradinę mokyklą. Likimas skyrė tremties išbandymus ir mūsų šeimai. Naktį, leidus per kelias minutes susiruošti, šeimą su mažamečiais vaikais išvežė į tremtį. Iš Lapių mokyklos sunkvežimiu buvome atvežti į Klibius, įsodinti į prekinį vagoną. Po kelių dienų Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje buvo formuojami ešelonai. Vieni vagonai pažymėti raide „B“ (visilka), kiti raide „A“ (arest), į juos laipino nuo šeimų atskirtus vyrus. Tarp jų ir mano Tėvas. Ir išvežė į Krasnojarsko kraštą Revučij lagerį. Mus vežė į Komijos ATSR. Taip mes 1941 metais birželio 21 d. atsisveikinome su Lietuva.

Po ilgos kelionės vagonuose, baržose šeimas išlaipino ant Vyčegdos upės kranto. Vienas vyras, įsimaišęs tarp moterų, pasakė: „Moterėlės, čia mums reikės peržiemoti, mums reikia ruoštis žiemai.“ Moterys kategoriškai nesutiko įrodinėdamos, kad įvyko nesusipratimas. Tuoj viską išsiaiškins ir važiuos atgal į Lietuvą. Deja, teko išgyventi tremtyje 16 metų. Naivumas greit išblėso.

Karo metais Rusijoje tremtiniai sunkiai dirbo, gyveno barakuose po 4–6 šeimas vienoje sekcijoje, neįprastame šaltyje, o vasarą kentė vabzdžių spiečius, maisto davinį gavo pagal korteles ir jautė didžiulį jo stygių. Nuolatinę priežiūrą vykdė karinis komendantas, kuris ne vieną žmogų už neva tariamą nusikaltimą išsiųsdavo į lagerį.

Tremtinių vaikai net karo metu lankė vaikų darželius ir pradines mokyklas kartu su vietinių gyventojų vaikais. Tremtyje kartu su lietuviais buvo ir žydų tremtinių, tarp jų Kanas, žydas iš Kretingos, kuris juokaudavo, kad Lietuvoje turėjo dvi parduotuves ir dėl rūpesčių negalėjo miegoti naktimis, o dabar yra ramus ir laimingas. Mūsų barake taip pat gyveno Abromovičių šeima iš Tauragės. Tremtiniai žydai, sužinoję apie tėvynainių likimą Lietuvoje, džiaugėsi, kad jiems likimas buvo palankus.

Po karo Gargždų kunigai, sužinoję, kad dvi mokytojos S. Trušienė ir J. Kiaunienė su vaikais yra tremtyje, atsiuntė pinigų. Tai buvo stiprus palaikymas. Moterys jautėsi nepamirštos.

Gyvenimas Slobodos reido barakuose buvo varginantis. Patalpos žiemai neparuoštos, krosnys nesuremontuotos, dezinfekcinė kamera nedirbo. Darbininkai gyveno ankštai, visi utėlėti. Kartu gyveno sergantys tuberkulioze. Specrūbų, apavo, patalynės nebuvo, miegojo ant nešvarių, plikų grindų.

Tėvui Alfonsui Kiaunei lagerio sąlygos buvo nepakeliamos. Šaltis, sunkus darbas, menkas maisto davinys pakirsdavo daugumą, Tėvą taip pat. Lengviau išgyventi galėjo tie, kurie patekdavo dirbti virtuvėje, medicinos punkte. Anot pusbrolio Juozo Kiaunės, kuris kartu kalėjo, Tėvas iki paskutinio atodūsio tikėjo Nepriklausoma Lietuva. Alfonsas Kiaunė žuvo tardymo metu 1942 metais Revučij lageryje.“

Tėvai atskirai

Utrių kaime gražiai gyveno Gertrūdos ir Stanislovo Lukauskų šeima. Augino sūnų Stanislovą ir dukrą Danutę. Tą baisią dieną sūnui buvo tik 5 metai ir 5 mėnesiai, tačiau berniukas gerai įsiminė dienas vagonuose ir barakuose. „Mamą su dviem vaikais (dukrai tik keli mėnesiai) ištrėmė į Komijos ATSR. Tėtės tą rytą namuose nebuvo. Tačiau ir jam, Šaulių būrio vadui, išvengti kalinio dalios nepavyko. Jis ištremtas į Vorkutos šachtas. Šeimą išskyrė…

Netrukus mirė sesė.

Mama dirbo miškų ūkyje. Rankiniu pjūklu pjaustydavo rąstus, ruošdavo kurą žiemai traktoriams, laivams. Sausuolių parsinešdavo namo, barake kūrendavo „buržuiką“. Ne kartą matė mirštančius. Kartą ryte mama nejudėjo, nepabudo. Subėgo moterys, pradėjo maitinti. Pavyko. Atsigavo. Likimas.

Kartu su mama rinkdavau spanguoles, mėlynes, grybus – kaupdavome atsargas žiemai. Pavasarį rinkdavau peršalusias bulves. Kartą mane pastebėjo prižiūrėtojas. Šovė, pataikė. Grįžau į baraką, žaizdą išvalė, užgijo. Gaunama duonos norma man buvo skaniausias saldainis. Taip prabėgo 5 metai. Mama turėjo pasą, tad, pasitaikius momentui, mudu pabėgom namo, į Lietuvą. Apsistojom pas mamos seserį Pikteikiuose. Sušlubavo mamos sveikata, pateko į ligoninę. Apie ją sužinojo NKVD darbuotojai, išsiaiškino ir ištrėmė atgalios į tą pačią vietą. Mane paliko Lietuvoje, nes teta pažadėjo rūpintis.

Tėtis šachtoje kasė anglis, vėliau iš atraižų kaldavo dėžes-karstus sušalusiems mirusiesiems. Ieškojo mamos, surado, atvyko pas ją ir kartu išbuvo.

Kai vedžiau Birutę (irgi tremtinė iš Baltūrino), pasistatėme namą Gargžduose, auginome dukrą ir sūnų. Dirbau staliumi Vėžaičiuose, po to metalo apdirbimo įmonėje statybininkų brigadininku. Su žmonėmis sutariau gerai. Visur man sekėsi.

Tėvai grįžo dar negreit, tik 1968 metais. Apsigyveno pas mus. Sulaukė gražaus amžiaus.

Sunku kalbėti, mintys padrikos“, – prisipažino S. Lukauskas, 1941 m. birželio 14 d. su mama ir sese ištremtas į Komijos ATSR.

Pasakojimus užrašė gimusios tremtyje Rita LANKUTIENĖ ir Verutė NEKREVIČIŪTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių