Tremtinio anūkė: meilė Tėvynei augo kartu
Pasak Gintarės, apie tremties sunkumus ir joje patirtus išgyvenimus turėtų žinoti kiekvienas jaunas žmogus. „Juk tai mūsų visų istorija ir šaknys. Žinoma, derėtų atrasti būdus, kaip šį periodą jaunam žmogui pristatyti įdomiai ir patraukliai. Kuomet vedu edukacijas apie tremtį, stengiuosi parodyti dokumentinius filmus, perteikti savo pačios senelio pasakojimus. Tai labiau išlieka atmintyje ir paliečia širdį. Savaime kyla klausimai ir diskusija. Naudinga vaikus ir jaunimą nusivesti ir į tremtinių pagerbimui organizuojamus renginius“, – mintimis dalijosi muziejaus edukatorė G. Sargūnaitė.
Lietuvoje prieš 75 metus prasidėjusios sovietinės represijos – masiniai trėmimai į Sibirą – dar kartą įrodo, jog neįmanoma palaužti laisvę mylinčių žmonių dvasios. Kraupiomis sąlygomis išgyvenę tremtiniai yra mūsų gyvoji istorija. Išbandymų metais išsaugota Lietuva yra vertingiausias palikimas jaunajai kartai. Apie istorinės atminties svarbą, reikšmę, iš kartos į kartą skiepytą pilietiškumą kalbamės su buvusio ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus vadovo, rajono Tarybos nario, Gargždų miesto garbės piliečio Česlovo Tarvydo anūke Gintare Sargūnaite, Gargždų krašto muziejaus edukatore.
Anot G. Sargūnaitės, tremtis – vienas baisiausių Sovietų okupuotos Lietuvos istorijos puslapių. „Ji paliko negyjančius skaudulius. Dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių žuvo Sibiro platybėse iš bado, nuo ligų, nelaimingų atsitikimų. Manau, kiekviena šeima yra paliesta šios trėmimo prievartos. Senelis į Sibiro gilumą – Krasnojarską buvo ištremtas iš Priekulės geležinkelio stoties 1952 metų vasarą. Iš Žemaitijos pajudėjo keturi žmonių prikimšti vagonai. Tuo metu jis buvo 16 metų vaikinas, kurio 5-eri metai prabėgo baimėje. Tremtyje senelis dirbo sunkų darbą plytinėje. Į mylimą gimtinę grįžo 1957 metais. Tremtis jį užgrūdino. Tiesa, po Stalino mirties 1953 metais šiek tiek šyptelėjo laimė. Mat buvo galima užsidirbti, o vakarais net ir pasišokti. Jei neklystu, senelis į gimtinę parsivežė motociklą. Žinoma, tai toli gražu neatsvėrė gimtųjų namų ilgesio ir patirto tremties siaubo“, – pasakojo G. Sargūnaitė.
Meilė Tėvynei augo kartu su Gintare. „Jau nuo pat vaikystės drauge su seneliais dalyvauju įvairiuose tautiškumą puoselėjančiuose renginiuose ir tremtinių minėjimuose. Pamenu, kai dar būdama maža mergaitė, deklamavau eilėraštį per tremtinių paminklo šventinimą. Senelis niekuomet nekaldavo į galvą, kad reikia mylėti Tėvynę. Gajus tautiškumas mintyse formavosi natūraliai, kuomet klausydavausi pasakojimų apie jo išgyvenimus, patirtis ir suvokimus tremtyje. Galbūt tai ir atvedė į istorijos pasaulį“, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė.
Buvusio tremtinio, ilgamečio rajono Tarybos nario Česlovo Tarvydo ir jo bendraminčių iniciatyva Priekulėje įkurtas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. „Seneliui surasti, pagerbti ir pažymėti partizanų kovų ir žūties vietas, surinkti kuo daugiau žinių apie jų žygius, kovos draugų ir artimųjų prisiminimus, kol dar gyvi anų dienų liudininkai, tapo didžiuoju tikslu. Šiam kilniam darbui vienas pagrindinių motyvų buvo noras puoselėti brolio Prano – Geležinio Vilko būrio skyriaus vado atminimą“, – dėstė tremtinio anūkė.
Tarvydų šeimoje visada buvo gerbiamas Česlovo motinos brolio – Nepriklausomybės akto signataro, garsaus prieškario diplomato ir politikos veikėjo, žymaus kultūrininko dr. Jurgio Šaulio atminimas. „Iš užsienio pargabentą vertingą savo dėdės archyvą senelis perdavė Lietuvos nepriklausomybės signatarų namams. Mūsų šeima yra Signatarų klubo narė“, – sakė G. Sargūnaitė.
- 1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų tremtyje žuvo.
