Valujavičiaus irklais
Tiek daug kūrybiškų žmonių pastangų įdėta, tiek daug nuovargio ir žymiai daugiau įkvėpimo – visa ši savaitė – tarsi Aurimo Valujavičiaus odisėja.
Šiomis bręstančios vasaros dienomis vykstanti Lietuvos dainų šventė – istorinė galimybė dabartinei mūsų šalies kartai suvokti tautinio paveldo galią. Kaip permainingi vasaros orai, taip permainingi ir viešumoje mirgantys Dainų šventės aptarinėjimai.
Lietuvoje ironizuojama, kad kiekvienas yra krepšinio ekspertas, ypač tie, kurie guli ant sofos. Panašiai ir su Dainų šventės vertintojais: dažniausiai aistringiausieji komentatoriai savo gyvenime nėra nei šokę, nei dainavę, nei muzikavę. Neretai Dainų šventėje net žiūrovais nebuvę. Šitieji tai turi savo „pagrįstą“ nuomonę: esą kas tos sutartinės, kas tie liaudies šokiai – atgyvena kažkokia. Nuobodu, nemodernu. O ypatingai aktyvūs komentatoriai socialiniuose tinkluose – maisto „gurmanai“: kažkas įkėlė į FB nuotrauką su nepavykusiu vištienos kepsneliu be garnyro ir tada jau kibirkštis buvo įskelta. Prasidėjo rypuojančiųjų choras: esą Dainų šventės dalyviai badu marinami. Ta nuotrauka, nepasivarginus patikrinti faktų, valkiojama po įvairius portalus, socialinius tinklus tarsi Dainų šventės emblema. Skrandžio reikalai – svarbu, bet ar tik nepasiduodame manipuliatorių kabliukams? Kad toks kepsnys kažkam pasitaikė – tai ne dyvai. 37 000 šventės dalyvių – sužiūrėti viską taip, kad eitųsi lyg per sviestą – sudėtinga. Pasitaikė ir dar pasitaikys visokiausių kuriozų. Ir tarp gausybės tūkstančių žmonių bus kažkuo nepatenkintų: vienam šonai bus paskaudę nuo gulėjimo ant grindų, kitas bus su čiužinio kaimynu susipykęs, trečiam, žiūrėk, autobuso grafikas neįtiko. Nenorėkim idealumo, žmonės skirtingai įveikia net ir laikinus sunkumus. Gal jiems ir reiktų rimtai apsigalvoti, ar verta dalyvauti saviveikloje, ar reikia jiems važiuoti į Dainų šventę ir kentėti dantis sukandus? Gyvename laisvoje šalyje, galime laisvai pasirinkti savo pomėgius, nebėra sovietinės priespaudos daryti tai, kas ne prie dūšios ir pjaunasi su įsitikinimais ar komfortiško gyvenimo įsivaizdavimu.
Kalbėjausi dėl maitinimo su ne vienu mūsų rajono Dainų šventės dalyviu, redakcija gauname daug jų atsiliepimų ir su nuotraukomis, o saviveiklininkų atsakymas buvo aiškus: nesąmonė tokie rypavimai. Jų patyrimu, maistas būtent šioje Dainų šventėje – kaip niekada geras. Ko trūksta, tai gal tik poilsio valandėlių, kurių labai mažai, nes itin intensyviai repetuojama. Ypatingai stipriai repeticijos organizuojamos tam, kad Lietuvos dainų šventė spindėtų savo turiniu, o ne kelių dienų laikina nepatogia buitimi. Štai apie 100-mečio Lietuvos dainų šventės turinį viešojoje erdvėje kalbama mažiausiai. Gal kas susimąstėte – kodėl?..
Šįkart noriu pasidžiaugti LRT šią savaitę rodoma laida „Šimtmečio studija“, kurioje įvairiapusiškai gvildenama ir Dainų šventės istorija, atskleidžiama ir sovietmečio ideologizacija, kalbama apie Dainų šventės tradicijos išsaugojimo prasmę Lietuvos valstybingumui, dalijamasi šventės saviveiklininkų prisiminimais, ypač įdomūs ir jautrūs mūsų išeivijos lietuvių liudijimai, kaip jie saugojo savąsias šaknis. Įsivaizduokite: šeštajame dešimtmetyje JAV lietuviai Dainų šventes organizuodavo skerdyklose. Kodėl? Todėl, kad vietos ten daug, tokių didelių salių nebuvo įmanoma išsinuomoti dar ir dėl didelių kainų. Tačiau su kokiu virpesiu ir nekantrumu laukdavę tų švenčių, kaip didžiuodavęsi dar iš Tėvynės išsaugotais tautiniais drabužiais! „Šimtmečio studijoje” savo įžvalgomis dalijosi ir vienos vilniečių šeimos jaunosios kartos atstovai: sesuo, studijuojanti Oksforde, brolis, apsigynęs doktorantūrą Kembridže, sugrįžta į Vilnių dalyvauti Dainų šventėje kartu su dar vienu broliu – Vilniaus gimnazijos gimnazistu. Neįmanoma nesižavėti šiais jaunais talentingais žmonėmis, kuriančiais, gerbiančiais tradicijas ir siejančiais savo ateitį su Lietuva. Šioje laidoje parodomi ir šventės užkulisiai, supažindinama su organizatoriais, o taip pat – itin prasmingos šios Dainų šventės programos „Kad giria žaliuotų“ kūrėjais. Didžiulė pagarba jiems ir visiems saviveiklininkams, gebantiems įgyvendinti kūrybiškus sumanymus. Toji šimtmečio Dainų šventės patirtis – pamatas tapatybės savivokai.
Mūsų rajono saviveiklininkai „Bangai“ atsiuntė daug nuotraukų, vaizdo įrašų iš šventės renginių, repeticijų. Kiek išgalėjome, tuo nematerialiuoju kultūros paveldo turtu dalijomės laikraščio FB paskyroje. Tiek daug kūrybiškų žmonių pastangų įdėta, tiek daug nuovargio ir žymiai daugiau įkvėpimo – visa ši savaitė – tarsi Aurimo Valujavičiaus odisėja. Stiprūs, tvirti ir valingi jubiliejinės Lietuvių dainų šventės irklų mostai.
610 šokėjų, dainininkų, muzikantų, teatralų, iš viso 33 kolektyvai ir jų profesionalūs vadovai Lietuvos dainų šventėje garbingai atstovauja Keturių vandenų kraštui. Visi jie – spinduliuojantys neįtikėtina ištverme ir grožiu yra verti Raudonojo kilimo. Šios repeticijų dienos ir jų pasirodymas šventės renginiuose yra ir mūsų rajono kultūros istorijos dalis
Red. pastaba. 2008 m. UNESCO patenkino paraišką „Dėl Dainų ir šokių švenčių tradicijos Baltijos valstybėse paskelbimo Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru“.
Vilija BUTKUVIENĖ
„Bangos“ redaktorė,
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja
