Vienas iš sušaudyto kabineto
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį minėsime 2018 metų vasario 16 dieną, kai Lietuvos Taryba pasirašė dokumentą, kuriame yra įrašas: „…skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
Perskaičiusi „Bangos“ kovo 25 d. numeryje išspausdintą pasakojimą, kaip pilietiškai veiklių žmonių asociacija „Gargždų jungtinės pajėgos“ Lietuvos valstybės 100-mečio sukakties proga ruošiasi patraukti jaunimą pėsčiųjų žygiais istorinėmis rajono vietovėmis ir taip priminti senolių norus ir siekius įtvirtinant demokratinės valstybės pamatus, supratau, kad mūsiškiai patriotinių žygių iniciatoriai geriausiai suprato šio jubiliejaus įprasminimo esmę. Taip, kaip yra pareiškusi kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson: valstybės 100-mečio sukakties prasmė turi būti pajausta kiekvieno piliečio širdyje ir sąmonėje, o ne tik infrastruktūros projektais, aikščių ir pastatų priežiūros segmentais arba tiesiog paprasčiausiai – finansavimo būdu.
„Gargždų jungtinės pajėgos“, kaip parašyta, žygius pradėjo partizanų kovų takais Daukšaičiuose.
Ta proga norėčiau priminti, kad Lietuvai minint artėjantį jubiliejų ši nuošali kaimo vietovė svarbi dar ir tuo, jog greta esantis Pašlūžmio kaimas yra 1934–1935 metų Lietuvos Respublikos vyriausybės kabineto nario, ėjusio susisiekimo ministro pareigas, prof. Jokūbo Stanišausko gimtinė. Apie tai esu rašiusi, mat dar sovietmečiu teko klausytis senųjų kaimo gyventojų atsiminimų. Kaimiečiai paslapčia gyrėsi, jog šis Žemaitijos užkampis ne bet koks. Jų kaimyno, kelių inžinieriaus ir tiltų statytojo, buvusio ministro Jokūbo Stanišausko iniciatyva pastatyta ir nuo naujųjų mokslo metų 1940-aisiais pradėjo veikti moderni mokykla.
Jokūbas Stanišauskas gimė 1892 m. sausio 24 d. Pašlūžmio kaime. Dėdės kunigo globojamas jaunuolis mokėsi Papilės pradžios mokykloje, po to Liepojos komercinėje mokykloje. 1912–1917 metais studijavo geodezijos inžineriją Maskvos matininkų institute. Po studijų Rusijoje teko tiesti geležinkelius.
1920-aisiais grįžęs į nepriklausomą Lietuvą įsitraukė į valstybės įsitvirtinimo darbus. Iš pradžių Žemės tvarkymo departamente vadovavo melioracijos skyriui, vėliau Dotnuvos matininkų kursams. Jo pastangomis įkurta Kėdainių aukštesnioji kultūrtechnikų mokykla.
Atkaklaus žemaičio iniciatyvos tuometinės valdžios neliko nepastebėtos: 1934 m. J. Stanišauskas paskiriamas respublikos susisiekimo ministru. Ministerija buvo atsakinga už naujų plentų tiesimą, tiltų statybą, Lietuvos elektrifikavimo darbus. Kaip tik tuo metu pastatytas įspūdingas tiltas per Ašvą Inkakliuose, kurio turėklus puošė didžiuliai iki šių dienų išlikę Gediminaičių stulpai.
Po metų palikęs Susisiekimo ministeriją ėmėsi akademinio darbo: dėstė geodezijos mokslo pagrindus aukštosiose mokyklose, išleido du kultūrtechnikos vadovėlius, spaudoje rašė straipsnius apie žemės tvarkymo ir melioracijos svarbą. Tuo laikotarpiu kilo sumanymas greta gimtosios sodybos esančiame Daukšaičių pušinėlyje pastatyti naujovišką pradžios mokyklą. Kai buvo gautas leidimas statyti, į talką Jokūbui Stanišauskui susirinko aplinkinių kaimų nagingi vyrai, atlikę visus pastato statybos ir vidaus įrengimo darbus.
Deja, įkurtuvėmis džiaugtis neteko. 1940 m. birželio 14 d. J. Stanišauską sovietiniai okupantai suėmė ir išvežė į Krasnojarsko krašto Rešiotų lagerį, kuriame kalėjo ir daugiau žymių Lietuvos valstybininkų, ministrų, pedagogų. Kurį laiką lageryje tiesė geležinkelį, o 1943 m. pervežtas į Buriatiją lageryje mirė iš bado. Kapas nežinomas. Kaip daugelio kitų sovietų areštuotų ir sušaudytų Lietuvos nepriklausomos valstybės Vyriausybės kabineto narių.
Tikiuosi, kad patriotinio žygio dalyviams lankantis Daukšaičiuose primintas ir vienas ištikimų Lietuvos valstybės kūrėjų, iš šio krašto kilęs ministras Jokūbas Stanišauskas.
Aldona VAREIKIENĖ
