Žemaitiškame spektaklyje – moters likimas

Iš kartos į kartą
8 birželio, 2015
0

Spalvingame Žemaitės dramos teatro spektaklyje „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkuoms“ atgaivinta tai, kas užmiršta, bet labai artima. Literatūros ir muzikos pagalba atsivėrė gimtosios – žemaitiškos – kalbos langai, kad pasigirstų ryškūs, kupini šilumos ir meilės balsai, mūsų brangiųjų motinų, tėvų, senelių, prosenelių, tetų ir dėdžių, iškeliavusių Anapilin, bet išlikusių žodyje, dainoje, šokyje (iš spektaklio anonso).

Sugrįžimas

Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“, spektaklio režisierė Laimutė Pocevičienė kartu su kino ir teatro aktore telšiške Nijole Narmontaite ir plungiškiu muzikantu, kompozitoriumi ir dainininku Andriumi Kulikausku Viktorijos Daujotytės knygų „Balsā ūkūs“ ir „Gīvenu vīna“, Irenos Daubarienės, Romualdo Granausko, Algimanto Mikutos, Rūtos Šepetys, Juditos Vaičiūnaitės tekstus, istorinių dokumentų fragmentus ir tautosakos perlus supynė į naują kūrybinį sumanymą – žemaitišką spektaklį „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkuoms“. Šį festivaliuose ne kartą nominuotą spektaklį turėjo galimybę išvysti ir Dovilų etninės kultūros centro žiūrovai.

Telšiškių sumanymą įgyvendinti padėjo du užsispyrę žemaičiai – N. Narmontaitė ir A. Kulikauskas, kaskart 4 valandas traukiniu iš Vilniaus į Telšius vykdavę į repeticijas. Aktorė „Bangai“ po spektaklio kalbėjo, kad šis projektas — tai sugrįžimai į vaikystę, jaunystę, pas mylimus žmones. Pirmiausia – sugrįžimas į Telšius, mylimiausią miestą, prie savo šaknų ir žemaitiškos kalbos.

Vertinga bendrystė

A. Kulikauskas, sužinojęs, kad spektaklis žemaitiškas, sutiko dalyvauti ir reabilituoti žemaičių dainas: „Žemaičiai dainuodavo ne vien blevyzgas, bet ir rimtas, nuoširdžias dainas. Gražių tekstų surasdavau senosiose knygose. Visada važiuodamas į koncertus užsukdavo į mažų miestelių knygynus, ten būdavo užsilikusių vertingų knygų.“

„Tos keturios valandos važiuojant su Andriumi buvo labai smagios ir vertingos. Prisimindavome įvairias istorijas, pasikalbėdavome ir repetuodavome. Vaikystėje Telšių geležinkelio stoties žiedas man atrodė tarsi Niujorko centras. Žemaitės dramos teatre svajojau vaidinti dar mokydamasi dab. Žemaitės gimnazijos šeštoje klasėje. Kartą su drauge Birute pabėgome iš algebros pamokos į teatrą, kur dalyvavome atrankoje į statomą spektaklį. Mano draugė, kuri rašė eilėraščius ir svajojo tapti poete, pakliuvo, o aš – ne. Turbūt per daug norėjau, nes persistengiau ir pervaidinau. Skaudu buvo, bet gavau spyrį, kuris paskatino mokytis“, – prisiminė karčią patirtį aktorė.

Nijolė šiltai kalbėjo apie Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ aktorius, režisierę, spektaklio scenografę Giedrę Žeimytę, pastatymo dalies vedėją Alvingą Teniuką, koncertmeisterę Valderezę Laurinavičienę, choreografę Iną Levickienę.

Atgaivino tai, kas užmiršta

Primenami sunkiausi ir tragiškiausi tautos išgyvenimo epizodai tremtyje bei sovietmečiu. Juos pakeičia šviesūs išlikimo, gyvenimo džiaugsmo, grožio, meilės siekimo momentai. Simboliška tai, kad spektaklio premjera įvyko Telšių Žemaitės dramos teatre, minint Tarptautinę teatro dieną, sutapo su 1949 metais kovo 25–28 dienomis įvykusio trėmimo paminėjimu Lietuvoje.

„Spektaklis „Muotinuoms, babūniems, ciuociems ir mergelkuoms“ – tai moters likimas, moters gyvenimas, kaip kaleidoskopas, grąžinantis į pačią vaikystę, pereinantis per visus gyvenimo etapus. Tai moters istorija, per kurią noriu perteikti savąją patirtį. Man šis projektas – tai grįžimas visom prasmėm į Telšius, labai mylimą miestą, į savo kalbą, savo šaknis. Čia kalbu tik žemaitiškai. Čia jaučiu, kad miesto gyvieji ir mirusieji vienas kitą labai saugo. Šis spektaklis – apie mūsų praeitį, dabartį ir – esu įsitikinusi – apie mūsų ateitį“, – jausmingai kalbėjo aktorė, kuriai žemaičių tarmė labai graži.

Skelbs žinią lietuvių bendruomenėms

„Didžiuojamės, kad galime dirbti su profesionalais, semiamės patirties, ypač toks darbas naudingas jaunimui. Vaikinai muzikuoja su A. Kulikausku, groja įvairiais perkusiniais instrumentais, o mergaitės dainuoja drauge su N. Narmontaite. Teatre profesionalus aktorius sukuria naują dvasią ir aurą. Teatre išlieka ne tik spektaklis, bet ir kūrybinis procesas. Tai labai graži dovana Žemaitijai. Mūsų projektą10 tūkst. litų parėmė Kultūros ministerija, 1 tūkst. litų – Telšių rajono savivaldybė“, – kalbėjo režisierė L. Pocevičienė.

Spektaklis Liepojos tarptautiniame festivalyje „Te un niekur citur“ tarptautinės ekspertų komisijos buvo pripažintas kaip geriausias festivalio spektaklis. X Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ įvertintas statulėle ir nominuotas kaip ryškiausias sezono spektaklis, taip pat nominuotas už geriausią šio spektaklio režisūrą. Telšiškių spektaklis buvo pakviestas vaidinti į Vilniaus jaunimo teatrą minint Pasaulinę teatrų vaikams ir jaunimui dieną. Kitąmet kolektyvas turi planų su spektakliu aplankyti pasaulio lietuvių bendruomenes Šveicarijoje, Švedijoje ir pranešti žinią, kad 2016-aisiais Telšiai – Lietuvos kultūros sostinė.

„Amžinasis gyvenimo spektaklis. Apie žmogų, susietą su kitu žmogumi. Viskas čia apie žmogų ir laiką, apie tave ir mane tame laike. Dėkoju už drąsą kalbėti teatro kalba“, – sveikindamas spektaklio režisierę L. Pocevičienę kalbėjo Žemaitės dramos teatro direktorius Artūras Butkus.
„Tai labai įdomus projektas, kurio dėka turėjau unikalią progą susipažinti su nuoširdžiais, mylinčiais savo darbą ir nuostabiais žmonėmis – teatro ir kino aktore Nijole Narmontaite bei kompozitoriumi ir muzikantu Andriumi Kulikausku. Tai galimybė išreikšti save, pažiūrėti į save ir kitus pro visai kitokią prizmę, pasakyti ir parodyti tai, kas anksčiau dar nebuvo atrasta manyje, kas slėpėsi mano širdies skrynelėje, tai brangakmeniai, kurie ilgai laukė, kol galės išvysti dienos šviesą ir nudžiuginti aplinkinius“, – „Bangai“ kalbėjo spektaklyje vaidinantis Dovydas Beržinis.
„Vaidindama pasisėmiau daug patirties, ypač smagu mokytis aktorinio meistriškumo iš profesionalių aktorių, dirbančių su mumis spektaklyje. Džiaugiuosi būdama tokio vertingo, jaudinančio, kokybiško ir Žemaitijai svarbaus kūrinio dalimi“, – mintimis dalijosi Urtė Simutytė.
„Man darbas šiame spektaklyje padėjo augti kaip asmenybei, išmokau priimti kritiką, supratau, kad vien gabumų nepakanka. Jaučiu pasididžiavimą galėdama vaidinti spektaklyje, kuriame kalbama mano gimtąja žemaičių tarme“, – sakė Gabija Lėverytė.