Zigmo Bitino padėka už parodytą jam pagarbą
Nesmagiai jaučiausi, negalėjęs kovo 4 d. vakarą būti Gargžduose, „Tauriosios širdies“ apdovanojimų renginyje. Bandau rasti būsenos apibūdinimą. Na, gal taip jautėsi Napoleonas, nedalyvaudamas pats savo vestuvėse su Liudvika Marija. Ar kažkas panašaus.
Ir vėl kalti tie šachmatai, kuriems atiduota bemaž pusė amžiaus. Su keturiais pačiais mažiausiais ugdytiniais tuo metu kovėmės Vilniuje, Lietuvos pirmenybėse. Čia buvo mano tiesioginis darbas ir turėjau būti tenai. Kur tiksėjo laikrodžiai, kur virto figūros, virė įnirtinga kova.
Nepaisant to, pagerbimo vertė neišpasakyta. Net nežinau, kaip dėkingumą išreikšti. Ačiū visiems, kurie pastebėjo, rekomendavo, kurie buvo tos akimirkos liudininkais. O visų pirma ačiū Gargždų bendruomenei, visiems miesto gyventojams. Be jų ir aš čia būčiau niekas.
Pradedu jausti, kad mano keturi dešimtmečiai Gargžduose nenuėjo veltui. Kažkada atvažiavau vienas, į svetimą kraštą. Dabar jau vien pačių artimiausiųjų esame dešimt, birželio pradžioj pareina vienuoliktas. Trys iš jų buvo tą vakarą iškilmingos akimirkos liudininkais.
Žvelgiu į „Tauriosios širdies“ ženklelį ir žaviuosi jo galia. Toks mažas iš pirmo žvilgsnio atrodo, bet kai įsigilini, supranti, kad ne viskas gyvenime matuojama plotais, aukščiais ar dydžiais. Kad yra ir kitos vertybės. O tada automatiškai prieš akis išnyra Justino Marcinkevičiaus straipsnis „Pareiga būti žmogumi“. Nėra būtinybės teksto kartoti, bet tenai pasakytos ištisos mintys mane lydi visą gyvenimą, nuo pat mokyklinio suolo.
Dar kartą visiems ačiū už man parodytą pagarbą. Esu be galo sujaudintas Jūsų visų nuoširdumu.
Teko ieškoti tinkamiausio pagal temą eilėraščio mano pagerbimui pateisinti. Galvoju, kad tai būtų Broniaus Mackevičiaus eilės iš ciklo „Pasiryžimo metas“ poetui Antanui Jonynui atminti.
Vėl širdis – taikinys
Vėl širdis – taikinys.
Kur aš nuogą ir virpančią
dėsiu ją.
Kur paslėpsiu nuo priešų,
Nuo globėjų, draugų
netikrų.
Gęsta laužo ugnis.
Vėl į kambarį šliaužia
depresija,
Prieš kurią nei vaistų,
Nei šarvų neturiu.
Ji užgrius kaip naktis.
Ir atims mano saulę.
Ir pasaulį šešėliu užgulus,
Giltinės rankom meilę
palies.
Tikras brolis tada
Karčią taurę pasiūlys.
Ir joks bromas, ir joks
alkoholis,
Išsklaidyt nevilties
Negalės.
Prislopins tik jausmus.
Ir sąžinės laužas,
Virs užgesdamas – smalkių
tvaiku.
Štai todėl savo gėlą,
Delne kaip granatą
suspaudęs,
Pats save į gynybą šaukiu.
Eik prie stalo, širdie, kaip
į dotą.
Ir spygliuotom eilėm
užsitverk.
Ir nedrįski raudot,
Nors kraujuotum.
Sužeista ir randuota
Ištverk!
Be kovos kelio priekin nėra
mums.
Jei audroj mus pagimdė
tiesa.
Tai mokėkim nelūžt,
Kada stūgauja vėtros
neramios.
Jeigu esam kariai,
Tai išmokim gyvent apkase.
