Žinau, mano pareiga – auginti save, tobulėti
Man – šešiolika, todėl natūralu, jog vis dar ieškau savosios, tos tikrosios tiesos – žvaigždės, to vienintelio tiesiojo kelio pilnaverčio gyvenimo link. Svarbu – nestovėti. Tvirtai esu įsitikinusi: kelią įveikia tik tas, kuris eina ieškodamas ir išžvalgydamas naujas, vis didesnes galimybes. Kitaip tariant, turi daryti tai, kas teisinga. Net jei pasirodys, jog tai ir ne tavo jėgoms ar netinkamas laikas ir didelių vaisių nesulauksi, tačiau neturi liautis daręs tai, kas teisinga. Svarbu – pati veikla. O rezultatai?.. Kaip sakė Mahatma Gandis, „jei nieko nedarysi – nebus jokių rezultatų“.
Šiandieną džiaugiuosi ir esu laiminga, turėdama galimybę tiesos paieškas susieti su sportu ir karininkės profesijos siekiu. Abu jie – persipynę, papildantys vienas kitą, svarbiausi mano veiklos ir tiesos prioritetai. Tačiau iki šio tarpsnio teko patirti nemaža negatyvių jausmų: ir pagiežos, ir patyčių bei smurto. Dar penktokė, pasikeitus šeimos gyvenamajai vietai ir mokyklai, nuolat neįtikau bendramoksliams nei elgesiu, nei išvaizda, net asmeniniais daiktais, niekada nejutau jų palaikymo, jaučiausi skaudinama, žeminama ir pažeidžiama. Todėl teko susimąstyti, privalėjau kažkaip kitaip, bet kilniai apsiginti ir kovoti „už savo vietą po saule“, neprarasdama savęs, nesunaikindama savo individualumo – vertingiausios žmogaus dalies. Giliai širdies kertėje žinojau, jog esu stipri, ištikima šeimos įdiegtoms vertybėms ir tiesai, bet trūko pasitikėjimo savimi. Anot Alberto Kamiu, „yra daug būdų padaryti šuolį, bet svarbiausia – šokti“. Ir aš šokau!
Gargždų sporto mokykloje vyko atranka į Lietuvos jaunių rankų lenkimo čempionatą. Patekau. Turėjau tik dvi savaites tam pasiruošti. Buvo nedrąsu, save raminau, jog per anksti kažko tikėtis, dar spėsiu… Iš čempionato grįžau su trečiosios vietos kaire ranka laimėjimu. Motyvacija išaugo, atsirado stimulas sistemingai treniruotis, lavintis, ugdytis, kovoti gerąja prasme, kitaip tariant – judėti į priekį. Nors dauguma mano, jog tai – vyriška sporto šaka. Anaiptol. Nei vyriška, nei moteriška, nes sportas yra sportas – specifinė, pagal tam tikras taisykles organizuota žmonių fizinių ir intelektualinių užsiėmimų rūšis, skirta varžymuisi, įgūdžių, tarpusavio santykių lavinimui, laisvalaikio praleidimui, garbės ir šlovės siekimui.
Jau po pirmųjų varžybų suvokiau, kodėl žmonės sportuoja. Treniruodamasis aukoji daugybę laiko, tenka jį griežtai planuoti, pavargsti fiziškai, bet nuovargiui visada yra atsvara – gražėja kūnas, turtėji dvasiškai, bręsta tavo, kaip jauno žmogaus, pradedančio suvokti savo vertę ir gyvenimo prasmę, sąmonė. O tai yra ir pagarba taisyklėms, aplinkiniams bei varžovams, savikontrolė, pasiaukojimas, ištvermingumas ir kantrumas, atsakomybė, pareigingumas, principingumas ir pakantumas, pasitikėjimas savimi bei kitais, darbštumas, sąžiningumas, teisingumas, nuoširdumas, dora, dvasinė pusiausvyra, gebėjimas kryptingai siekti aukštesnių tikslų. Taip formuojama vertybių sistema ir kaupiama neįkainojama ne tik sportinė, bet ir gyvenimiškoji patirtis.
Varžybose prie rungties stalo paspaudusi pasisveikinimui varžovo ranką ir jau kovai sudėjusi rankas, stebiu, kur laksto priešininko akys, ką jose galiu išskaityti – baimę ar pasitikėjimą savimi? O lenkiant rankas ir kūnui užliejus adrenalino dozei, galvoje tik viena mintis: „Trūks, plyš – privalau laimėti!“ Žinoma, ne visada tenka pajusti pergalės skonį. Tačiau visada pagarbiai rankos paspaudimu ar apkabinimu pripažįstu varžovo pranašumą. Deja, bet pasitaiko priešingų, nekultūringų ir nesportiškų atvejų. Netoleruotinas ir nedovanotinas spekuliavimas savo, kaip sportininko, ar savo komandos sportine garbe, mokyklos, miesto ar šalies prestižu vartojant neleistinas priemones pergalei pasiekti. Apmaudu ir nemalonu matyti sportininkus, laukiančius savo eilės ir gurkšnojančius energetinius gėrimus arba prieš pat kovą giliai ir godžiai įkvepiančius amoniako. Ar tai – kriminalinis nusikaltimas, tegul sprendžia atsakingi valdžios atstovai. Ar tai – kultūrinis parametras, brutalus moralės principų laužymas, nusižengimas sąžinei? Aiškiai žinau pati – taip! Atsilaikyti prieš grėsmes, viliones ir savanaudiškumo instinktą, garbingai kovoti su varžovais pasitikint savimi ir mylint sportą – štai kur kilnumas sporte. Juk „civilizacija remiasi proto, širdies ir veiklos visuma“, – tvirtino Pam Braun. Be sąmoningumo ir drąsos, be supratimo greta esančio žmogaus džiaugsmo ir skausmo, be nepakantumo abejingumui ir žmogaus orumo žeminimui nebus ir pilnaverčių asmenybių.
Kažin kokių didelių ir kilnių darbų dar nesu pasirengusi atlikti, tačiau viena žinau – mano pareiga auginti save, tobulėti. Tiesos paieškos ir prisijaukinta drąsa sporto mokykloje nuvedė į Lietuvos šaulių sąjungą. Man garbė ir laimė vadintis Klaipėdos Vakarų (Jūros) šaulių trečiosios rinktinės jaunesniąja šaule. Fizinis ir psichologinis pasirengimas čia – būtina ir nepamatuojama vertybė. Sportinės ir karinės stovyklos, vasaros žaidynės, varžybos, konkursai tapo mano laisvalaikiu, maloniu rūpesčiu ir mano savastimi. Asmens patriotiškumas – vienas iš svarbiausių bruožų, būtinų tiek sporte, tiek karinėje tarnyboje. Dabar jau žinau, ką reiškia atstovauti savo komandai ar rinktinei, miestui ar šaliai ant uniformos dešinės rankovės puikuojantis Lietuvos vėliavos antsiuvui. Žinau, ką reiškia sprangus gumulas gerklėje ir skruostais nenumaldomai riedančios pilietiško pasididžiavimo ašaros giedant Tautišką giesmę. Žinau, ką reiškia besąlygiškas draugų, kolegų palaikymas, nesumeluotas paguodos žodis ar dar iškalbingesnis patylėjimas ir paprastas, bet tikras, nuoširdus apkabinimas. Žinia, laikas parodys, kiek gilus ir stiprus mano patriotiškumo ar pilietiškumo jausmas. Bet šiandien aš užtikrinta karininkės profesijos siekiamybe. Dar daugiau – džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog esu lietuvė!
Dešimtos klasės suole vis dar matau tuos, kurie kilniu elgesiu pasigirti negali. Tačiau pykčio, anaiptol, nejaučiu. Tik šiek tiek jų gaila. Dabar jie jau žino, kad esu fiziškai ir emociškai tvirta, užsispyrusi ir kantri, siekianti, gebanti drąsiai išsakyti savo nuomonę, žiūrėdama tiesiai į akis ir argumentuotai ją gindama, netoleruojanti jokių žalingų įpročių. Ne, aš nesinaudoju savo pranašumu ar galia, tai jie rodo savo silpnumą. Iš patirties žinau: jį įveikti gali kiekvienas, tik reikia pačiam to labai labai panorėti, į draugiją pasitelkiant ištvermę. Juk nėra pasaulyje žmogaus, galinčio be ištvermės nuveikti didelius darbus. O dažnai, pasak Stasio Paulausko, „gyvenime ištvermė pralenkia net gabumus“.
Kilni sporto misija – suprasti žmogų, padėti jam atrasti ir pažinti save, pažadinti galią, slypinčią jame. Tai jau pradedu jausti ir suprasti. Kaip ir tai, kad be kilnaus elgesio tiek sporte, tiek gyvenime neužaugsi pagarbi, mylinti, tvirta ir valinga asmenybė. Juk tvirta valia – žmogaus grožis, kilnumas, jėga ir drąsa. Vadinasi, nebūsi ir kritiškas, nes svarbiausia – ne laikini laimėjimai, o galutinė pergalė. Mano pergalės sąvoka išlieka ta pati – tiesa. Nes tik ji yra vienintelis tvirtas pagrindas, nes tik „ji akivaizdi ir neginčijama. Panika gali ja pasipiktinti, nemokšiškumas gali ją išjuokti, pagieža gali ją iškreipti, tačiau tiesa yra tiesa…“ (Vinstonas Čerčilis). Taigi, mano ieškojimai tęsiasi!..
Rūta ABRAMOVIČIŪTĖ
Buvusi Dituvos pagrindinės mokyklos mokinė, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistė
P. S. Šis rašinys yra respublikinio konkurso „Ką reiškia kilnus elgesys sporte“ III vietos laimėtojas.
