Žmogus iš dvaro…

Vaikystės įspūdžiai – pati svarbiausia patirtis. Taip mano Jonas Čepas, Agluonėnų garbės pilietis, visą kūrybingą gyvenimą šiam kraštui paskyręs žmogus.

Žodžiai apie neišdylančius vaikystės įspūdžius ištarti besižvalgant po Pakruojo dvarą – didžiausią visoje Lietuvoje paminklosauginę XIX amžiaus dvaro sodybą, kurioje net trisdešimt keturi išlikę statiniai, restauruoti Europos Sąjungos lėšomis ir pritaikyti muziejinei veiklai, turizmui bei komercijai.

– Štai čia mano gimtinė, – pasididžiuodamas rodo Jonas, mums stovint prie akvaduko, tokio senovinio ir vienintelio Lietuvoje penkių arkų tilto. – Pokario metais mano tėvai su keturiais vaikais glaudėsi akmeniniame dvaro malūnininko name. Kaip matote, dabar jis nuostabiai atrodo – restauruotas, pritaikytas viešbučiui, pobūviams, kitoms iškilmėms. Malonus vaizdelis mano akims, nes anuomet viskas buvo niokojama ir laužoma, Kruojos užtvanka apleista. Ogi čia buvo garsiausias Šiaurės Lietuvoje baronų fon Ropų giminės dvaras. Taigi, aš iš dvaro…

Dabar siūlyčiau persikelti į paties J. Čepo „dvarą“ Agluonėnuose. Kas dar nežino, priminsiu, jog jis pirmasis šio kaimo vietovėje Lietuvai atgavus nepriklausomybę ryžosi imtis verslo. Pasistatė Vakarų Lietuvai būdingos architektūros sodybą, karčemą su pirtimis, židiniu, baseinu, sporto ir žaidimų aikštelėmis. Žmonės būriais plūdo iki tol neįprastai praleisti poilsio valandų. Vėliau J. Čepo kaimo turizmo sodyboje radosi SPA paslaugos, pirtys su gydomųjų druskų dušu, sūkurinė vonia, pokylių salės ir poilsio kambariai. Bet Jonui to negana. Jo rankos visada tiesėsi prie medžio – ne veltui yra statybininkų giminės palikuonis. Dar soviet­mečiu su broliu Vytautu atostogaudami, Ušnėnuose restauruojant Povilo Višinskio namelį-muziejų, jo stogą vieni apdengė nendrėmis. O šiaip Jono pastatytų koplystulpių, kryžių, monumentalių krikštų aptinkame ne tik Agluonėnų parke. Tai jo rankomis padarytas koplystulpis Baltijos kelyje žymi vietą, kur prieš dvidešimt penkerius metus rankomis susikabinę stovėjo žmonės iš Klaipėdos miesto ir rajono.

Kai Agluonėnuose kalvelėje už tvenkinio 1989 metų rudenį pradėta sodinti ąžuolų giraitė žymiems lietuvininkams atminti, vienas šio paminklinio komplekso iniciatorių buvo etnokultūrai ir šiam kraštovaizdžiui neabejingas iš Lietuvos šiaurinio pakraščio kilęs J. Čepas.

Akademijoje baigęs miškininkystės studijas penkerius metus dirbo Šernų girininkijoje, susipažino su pamario krašto praeitimi, etnografija, bendravo su šviesaus atminimo medžio skulptoriumi Vytautu Majoru. O šis žmogus įsakmiai skatindavo naginguosius imtis kūrybinių darbų. Tebėra dėkingas buvusiam kolūkio pirmininkui Alvydui Treigiui, kuris nevaržė jo iniciatyvų pradėjus dirbti landšaftininku. Taip šalia kasdienių užduočių ėmėsi senųjų Agluonėnų kaimo lietuvininkų kapinių tvarkymo, iš apylinkėse niokojamų kapaviečių čia suvežė aptiktus kryžius ir krikštus.

O kai kolūkis Agluonėnuose nupirko apleistą lietuvininko sodybą, Jonui buvo pavesta pritaikyti pastatus etnografinei paskirčiai – muziejui ir klojimo teatrui. Tuose darbuose talkino entuziastai ir studentai, nepatyrę ir nedaug statybose išmanantys, tad su apgailestavimu dabar pripažįsta, jog neišvengta daugybės klaidų. Per tuos pertvarkymus ir direktyvas sunyko, pražuvo daug šio krašto laukininko sodybai būdingų detalių. Jonas apgailestauja, kad ir vėliau rekonstruojant klojimą bei pritaikant jį viešiems susibūrimams sodybos autentika dar labiau sunyko. Širdį skauda ir dėl to, kad neišsaugotos krašto istorinės vertybės ir šalia kaimo nutiesto buvusio siaurojo geležinkelio trasoje.

– Šis kraštas unikalus, – primena Jonas. – Ar pastebėjote, kaip lietuvininkai puošė savąsias sodybas? Virš nendrinių stogų – dekoratyvūs lėkiai, dažniausiai su išpjaustytais žirgelių galvų kontūrais, vokiškosios mitologijos ženklai – apsauga nuo piktų dvasių. Vietiniai meistrai mokėjo statyti tvirtai ir gražiai. Reikia branginti, ką dar turime ir ką galima atgaivinti.

Pats Jonas dažnai būna gidu atvykusiems į Lietuvininkų parką ir ieškantiems šio unikalaus krašto atpažinimo ženklų. Ypač vaikams ir moksleiviams jo sodyboje verta pasidairyti: tai ir simbolinė medinė pilis su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių herbais – kone istorijos pamokėlė po atviru dangumi. Kitąmet šalia tvenkinėlio baigs statyti atvirą estradą su pavėsine žiūrovams, poilsio nameliu. Bus dar viena pramoga besiplečiančiame J. Čepo „dvare“.

• Nuotr.: Pakruojo dvare prie buvusio malūnininko namo, kuriame kadaise gyventa, š. m. rugpjūčio 23 d. vykstant į Baltijos kelio 25-mečio minėjimą susitiko broliai Jonas ir Vytautas Čepai. Šalia – Jono duktė dizainerė Lina su sūnumi Vykintu.
• V. Čepas – psichologas, politikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas.