Žydintys dvasiniai sodai
Nedaug beliko vasaros. Trumpėjančios dienos, silpstanti šiluma, tolstanti saulė vis labiau primena, kad artėjame į rudenį, kuris asocijuojasi su vėsa ir darganomis. Tačiau lieka šilti įspūdžiai iš gausybės vasaros renginių – žydintys dvasiniai sodai.
Šią vasarą miesteliuose ir kaimuose praūžusios šventės liudija, kad žmonėms reikia ne tik duonos. Ir ne vietiniai gyventojai už kelių dešimčių kilometrų suranda renginio vietą, ir apsisukę negrįžta namo, jei neranda kur pasistatyti automobilį. Antai garbaus amžiaus gargždiškis Kretingalėje porą kilometrų kulniavo į renginio vietą. Švenčių dalyviai kai kur skaičiuojami tūkstančiais, visi ieško ir randa tai, kas juos domina – rinktis yra iš ko. Ir ką padarysi, jei kai kuriems užtenka tik alaus ir trankios muzikos. Mes visi labai skirtingi.
Judrėniškiai kasmet prisimena savo didvyrį Steponą Darių, išgarsinusį mažą Žemaitijos kaimelį ir Lietuvą pasaulyje, bet šią vasarą jo tėviškėje itin įspūdingai paminėtas legendinio lakūnų skrydžio 90-metis. Judrėnų bendruomenė turi teisę didžiuotis, kad sutraukė tūkstančius renginio dalyvių. Tarp jų – nemažai garbaus amžiaus žmonių: vaikai atsivežė savo tėvus, anūkai – senelius. Šios kartos atstovams giliai įstrigęs lakūnų žygdarbis – patriotiškumo, tautiškumo, pasididžiavimo savo šalimi simbolis.
Judrėniškiai nepyko, kad pasibaigus šventei, į namus miestelyje sugrįžti prireikė valandos, bet tiems, kurie nespėjo laiku atriedėti į susitikimą su jaunuoju keliautoju Aurimu Valujavičiumi, irkline valtimi perplaukusiu Atlantą, ir įstrigo kelyje kelių kilometrų eilėje, teko graužtis nagus. Kokiomis ovacijomis žmonės pasitiko besišypsantį savo herojų! Tą, kurio kelionę įdėmiai sekė virtualioje erdvėje stebėdamiesi jo drąsa, dabar matė gyvą scenoje, ir svajojo su juo nusifotografuoti. Jauną vyrą, pasirinkusį sunkiai suvokiamą gyvenimo būdą – ištvermės, atkaklumo išbandymus, pamatyti troško ir jauni, ir garbaus amžiaus žmonės. Aurimui nereikėjo jokių pastangų sužavėti žiūrovus – visi klausėsi išsižioję. Renginio vedėjas šypsojosi, kad Aurimas „nunešė“ populiarųjį Žvagulį, o susirinkusieji aistringais plojimais tai patvirtino. Nesurežisuota realybė – žmones jaudina tikrumas, nuoširdumas.
Šią vasarą būrin sueiti, su savais pabūti panoro Mėželių kaimo žmonės, sugrįžo net emigrantai. Už savo pinigus surengė šventę, savo pasigamintų valgių susinešė, muzikantus pasisamdė ir šventė iki paryčių. Išsiilgę bendrystės, šypsodamiesi rinkosi į savo geranoriškų kaimynų sodybą, priėmusių juos švęsti. Ir jau neabejojo, kad, būdami vieningi, drauge galės daug nuveikti dėl savo bendruomenės.
Vieną vasaros šeštadienį į šventę susibūrė ir šiemet atgijusi Maciuičių-Kalniškės kaimų bendruomenė. Senokai jos veikla buvo apmirusi. Ir štai nauja pirmininkė Vaida su pagalbininkais subūrė gyventojus. Pasikvietė vietinį bardą Joną, jaunas talentingas atlikėjas Agiliją su Emilija, ir jaukiai visi leido vakarą. Jeigu žmonės daugiau šypsotųsi ir vieni kitiems negailėtų šiltų žodžių, pasaulis būtų šviesesnis.
Mažiau feisbuke būtų rietenų, daugiau džiaugsmingų žmonių būtų, jei vieni kitus labiau pažintume veikloje, darbuose, projektuose, o ne pagiežingas išvadas darytume kompiuterių ar mobiliųjų telefonų ekranuose. Ekrane žmogų apspjauti, oi kaip lengva. O į akis pažiūrėti?
Vasarą net visuomeninio transliuotojo žurnalistams provincija atrodo patrauklesnė. Jų veiduose – nuostaba, jog ir kaimuose, miesteliuose gyvena darbštūs, kūrybiški, išmoningi, besirūpinantys savo aplinkos grožiu, infrastruktūra, žmonės. Ir net labiau susitelkę, vienas kitą pažįstantys ir palaikantys stipriau nei didmiesčiuose. „Draugiška Lietuva“ – kartoja besišypsantys laidos vedėjai, apsilankę Marcinkonyse, Skaudvilėje, Rietave ar kaimyninėje Švėkšnoje. Apie paprastus žmones plačiai rašo vietinė spauda, neretai įkvepianti ir šiuos žurnalistus skleisti žinią apie gyvenimo būdą, gražų mūsų kaimą. Ne tik jų gyventojai su malonumu žiūri šias televizijos laidas. Tačiau senokai televizijos humoristinėje laidoje sukurti šaržuoti suvalkiečių žemdirbių personažai, manau, žeidžia ūkininkus ir kitus kaimo žmones. Ar ne laikas keisti personažų įvaizdį? Nes gi Lietuva nuo to laiko, kai buvo pradėta kurti ši kažkada aktualijas su šypsena atliepianti laida, – pasikeitė. Ir kažkada populiari laida dabar atrodo atitolusi nuo realybės.
Virginija LAPIENĖ
„Bangos“ korespondentė
