2016-ųjų pavasaris: šiuolaikinė poezija ir Sidabrinės gervės
Janina Survilaitė su aktoriumi Juozu Budraičiu, už geriausią pagrindinį vaidmenį apdovanotu Sidabrine gerve rež. Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“.
Tradicinio „Poezijos pavasario“ renginiai, kaip ir kasmet, paplito po visą kraštą. Pas mus išskirtinis jo skambesys nuaidėjo Priekulėje evangelikų liuteronų bendruomenės iniciatyva. Literatūrinių susitikimų ir pokalbių įspūdžiais paprašiau pasidalinti priekuliškių viešnią, poetę, prozininkę, publicistę Janiną Survilaitę.
– Kuo gi, Jūsų požiūriu, buvo ypatingas šių metų tarptautinis „Poezijos pavasaris“? Mus, pavyzdžiui, nudžiugino ką tik pasirodę Just. Marcinkevičiaus, V. Mačernio, R. Skučaitės, E. Drungytės, kitų autorių naujausi poezijos rinkiniai. Tariame ačiū kūrėjams poezijos, kuri nuskaidrina sielą.
Janina SURVILAITĖ:
– Kas metai su malonumu skrendu į „Poezijos pavasario“ renginius. Smagu juose pajusti lietuviško gegužio literatūrinio gyvenimo prasmę, švelnų poetinį skambesį, melodingą harmoniją ar giliais poetų išgyvenimais išlietus skausmus, neviltis, protestą prieš susvetimėjimą, liūdnus atodūsius prisilietus prie tautos istorinių netekčių atminimo. Toks istorinis tautos kovų atminimas šių metų skaitymuose skaidriai jaudinančiai nuskambėjo poetės Erikos Drungytės naujoje eilėraščių-poemų knygoje „Patria“. Susikaupę klausėmės „Poezijos pavasario“ laureatės Ramutės Skučaitės prasmingų posmų.
Man asmeniškai šių metų „Poezijos pavasario“ renginių plane vienu svarbiausiu buvo „Sidabrinių gervių“ apdovanojimo vakaras. Režisieriaus A. Puipos meniniam filmui „Edeno sodas“, pastatytam pagal mano kūrinius „Vila Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“, buvo numatytos net aštuonios nominacijos, todėl vakaras ir susitikimai praėjo labai įspūdingai, palikdami šviesius ir brangius prisiminimus.
– Juk malonu autoriams, kad į poezijos vakarus juos kviečia ne vien kultūros centrai, bet ir atskiros bendruomenės, kaip antai, Priekulės evangelikų liuteronų namai?
Janina SURVILAITĖ:
– Esu labai dėkinga priekuliškiams poezijos mylėtojams už pakvietimą ir man parodytą dėmesį. Rašytojos Editos Barauskienės suorganizuota „Poezijos pavasario“ valanda po genius loci ženklu kažkaip netiesiogiai susišaukė su Rytprūsių istoriniu palikimu. Asmeniškai tai priminė neseniai „Ciklono“ leidyklai atiduotos eilėraščių rinktinės vieną mano eilėraščio posmą:
Jeigu ir mes/pakilsim/su gandrais/kada,/vis tiek tiktai/į čia sugrįšim…/Į savo amžinąjį/genius loci./Savo pradžios,/savų šaknų/Ilgai ilgai/ieškosim…
Labai vertinu rašytojos Editos Barauskienės tvirtą, be jokių nereikalingų paraščių, beprasmių ar naivių išvedžiojimų kūrybinį nuoseklumą ir vaizdingumą, kuris neabejotinai ją pastato arčiausiai rašytojų Ievos Simonaitytės, Lazdynų Pelėdos ar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Štai paskutiniame kūrinyje „Tolminkiemio sodininkas“ besąlygiškai darniai susirikiuoja svarbiausi tautiniai dalykai: viena pusė – „luomo“ tradicijos ir auklėjimas, kita pusė – 18 amžiaus istoriniai Vakarų vėjai, verčiantys Prūsijos Lietuvos istoriją banguoti įvairaus aukščio ir pločio bangomis: prisitaikant ir priešinantis, modernėjant ir iš visų galių laikantis įsikibus į senąsias krašto tradicijas – į tai, kas Žmogui, Tautai ir Valstybei svarbiausia.
– Galbūt Jūsų dėmesį atkreipė šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos organizuota konferencija „Poezija kaip (savi) destrukcijos forma“. Poetai diskutavo klausimais, ką sunaikina, griauna, o ką kuria šiuolaikinė poezija, kaip nuo destrukcijos apsaugoti poetą ir skaitytoją. Apskritai, kaip dabartinė visuomenė priima ir suvokia poeziją: ar kaip šventę ir bendravimo meną, kas savaime suprantama, ar kaip tylų maištą, netgi saviplaką. Šiuolaikinis pasaulis juk tapo nesiliaujančių kovų ir susipriešinimo arena. Neatsiliekama ir poezijos lauke.
Janina SURVILAITĖ:
– Iš tiesų konferencijoje skaityti pranešimai ne vienam sukėlė apmąstymų apie šiuolaikinės poezijos pasiaukojimą menui, sau ir skaitytojui.
Poetas Eugenijus Ališanka mėgino aiškinti, jog „… menininkas privalo aukotis menui, panašiai kaip bitės, atiduodančios gyvybę kartu su savo geluonimi“ ir su klausytojais užmegzti diskusiją, ar už poezijos stovi pasiaukojimo, susinaikinimo, savidestrukcijos maksima?
Filosofė Jūratė Baranova pranešime tema „Gyvenimas su kulka smegenyse“, kaip įprasta jos originaliai filosofiškuose literatūrinių tekstų nagrinėjimuose, reiškė savus samprotavimus apie poeto savinaiką… Kūrybos nevilties ir skausmo skauduliais, susikaupusiais poeto širdyje, pasidalino poetas V. Rubavičius, teigdamas, jog eilėraščiui ne vien gali, bet ir privalai aukoti savo ir artimųjų gyvenimus. Įdomi tokia diskusija ne vien išskirtinei publikai.
Kalbėjosi Aldona VAREIKIENĖ
