Poetinis žodis – atvirų širdžių klausytojams

Popietės organizatoriai ir svečiai. Pirmieji iš dešinės P. Bielskis, D. Bielskytė ir J. Survilaitė.

 

– Nesvarbu, kokį devizą šiam „Poezijos pavasariui“ yra kiti pasirinkę, mus, lietuvininkus ir senuosius priekuliškius, sieja vietos dvasia, kitaip dar vadiname genius loci – tai Mažosios Lietuvos krašto materialusis ir nematerialusis istorinis palikimas, Ievos Simonaitytės, Vydūno, Donelaičio kūrybos dvasia. Ją tokią ir turime išlaikyti. O poezijoje kaip niekur kitur atsiveria autentiška kūrėjo dvasia ir pilietinė pozicija, – kalbėjo rašytoja Edita Barauskienė, praėjusią savaitę pradėjusi tradicinę poezijos popietę Priekulės evangelikų liuteronų namuose.

Į „Poezijos pavasarį“ atėjo būrys priekuliškių.Sąvoka genius loci reiškia išskirtinę vietovės atmosferą, kur žmogus, aplinka, paveldas, papročiai suprantami kaip bendrasis kultūros tapatybės, kūrybingumo ir įvairovės šaltinis. Poezijos indėlis čia ne mažiau reikšmingas, nes poezija, kaip ir visa kūryba apskritai, yra tautinės tapatybės veidrodis.

Nebūtina kilti iš to krašto, kad jį brangintum. Kūrėjo santykis su vietove nėra vienareikšmis. Todėl į šią popietę E. Barauskienė pakvietė meno žmones, kurių kūryboje persipina Mažosios Lietuvos prasmių gijos, žmonių likimai. Vieni iš čia kilę, kiti kurį laiką dirbę ar gyvenę, dar kiti paliko pėdsakus savo išskirtiniais kūrybiniais sumanymais.

Režisierius, teatrologas prof. Petras Bielskis su savo studentais dar sovietmečiu Agluonėnuose atkūrė analogų Europoje neturintį liaudiškąjį klojimo teatrą, iš užmaršties prikėlė Vydūno ir kitų autorių senąją dramaturgiją. Jo iniciatyva davė pradžią tarptautinėms tapusioms klojimų teatrų krivūlėms.

Praėjusiais metais Petrą Bielskį Lietuvos kultūros ministerija apdovanojo aukščiausiu garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Priekulėje profesorius atskleidė dar vieną savo talento pusę – surengė tapybos darbų parodą. Jaunystėje siekęs tapti skulptoriumi dabar drobėse atkuria gimtojo Laukuvos krašto sodžiaus peizažus, be to, domisi liaudies skulptūra, tuo patvirtindamas posakį, jog liaudies poetika stipriausiai atsispindi tautodailėje ir šventųjų skulptūrėlėse.

Kartu šventėje viešėjusi jo duktė, lyriškosios poezijos puoselėtoja dailininkė Dalia Bielskytė perskaitė keletą ilgesio lietuvininkų ir prūsų praeičiai kupinų eilėraščių.

Kiekvienas pasaulio pilietis nematomais siūlais prisirišęs prie savo žemės. Tėvynė – vieta, kuri visada šaukia. Šių metų tarptautinio „Poezijos pavasario“ viešnia Janina Irena Survilaitė į kadaisę gyventą Priekulę po daugelio metų atvyko iš Šveicarijos. Autorė labiau žinoma kaip prozininkė, išleidusi keliolika poezijos ir prozos knygų. Dviejų iš jų siužetai pasirinkti kuriant aibę apdovanojimų dabar pelniusio meninio filmo „Edeno sodas“ scenarijų. Didelio susidomėjimo sulaukė pernai išleista biografinė apybraiža „Likimo užkodavimas“ ir naujas jos romanas „Emigrantė ir Alpių piemuo“.

Kaip sakė autorė, šį rudenį išeis jau penkioliktoji jos knyga, be to, ruošianti dar vieną poezijos rinkinį. Į Lietuvą šįkart pakviesta dalyvauti kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“, taip pat „Poezijos pavasario“ renginiuose. O Mažosios Lietuvos išgyvenimų tema jos eilėraščiuose buvo bene pirmoji ir ji nuosekliai kartojasi.

Genius loci skleidžiasi kartu su globaliniais pasaulio raidos procesais. Netikėta buvo čia išgirsti kažkada Priekulę poetiniu žodžiu aprašiusio vokiečių kareivio eilėraštį. Tos eilės dabar priekuliškės Marijos Skrabs rankose. Įdomiausia, kad paklaidžiojusios Europoje po daugelio metų jos vėl atsidūrė Priekulėje…

Rašytojos Ievos Simonaitytės tėviškei, Lietuvos pajūriui didelę pagarbą jaučia savito mąstymo klaipėdiškė poetė, kelių lyrikos rinkinių autorė Danielė d‘ Erceville. Savo eilėraščių paskaitė ir Dituvoje gyvenanti poetė Gerda Jankevičiūtė-Petraitienė. Visus, atėjusius į šią šventę, skambiomis dainelėmis pasveikino mokytojos J. Kadagienės vadovaujamas moksleivių ansamblis. Poezijos posmų pasiklausyti buvo atvykę keletas Klaipėdos miesto trečiojo amžiaus universiteto klausytojų.

Lietuvininkų krašto dvelksmą pajunti vos žengęs žingsnį Priekulėje. Šis miestas nuo vaikystės savas Klaipėdos universiteto profesoriui, filosofui ir kultūros istorikui Helmutui Arnašiui, žinomo Klaipėdos krašto lietuvininkų kultūros veikėjo Jurgio Arnašiaus vaikaičiui.

– Esu priekuliškis, – prisistatė tėviškėnams profesorius. – Buvau išvažiavęs į faterlendą, 1988-aisiais po 30 metų grįžau. Malonūs vaikystės prisiminimai tėviškėje aplanko. Ruošiuosi parašyti knygą apie Klaipėdos kraštą ir Prūsijos senovę.

Dabar profesorius verčia Livonijos kronikas, tad pasiguodė, jog lietuvių literatūrine kalba sunkiai sekasi tekstą surimuoti. Ėmėsi žemaitiškai. Žemaičių tarmę puikiai moka, nes po karo su mama kurį laiką gyveno ir mokytis pradėjo Pėžaičiuose. Ir ką gi? Žemaitiškai kronikos puikiai rimuojasi…

Popietei baigiantis E. Barauskienė pranešė apie sumanymą kitais metais „Poezijos pavasario“ Priekulėje šventę paskirti knygnešiams. Ir šios popietės svečių Helmuto Arnašiaus ir Janinos Survilaitės seneliai buvo žymūs knygnešiai.

– Galėčiau ir aš daug papasakoti, pavyzdžiui, apie Švėkšnos knygnešius, – sakė Edita. – Turime visi sutartinai palaikyti vietos dvasią, ji slypi mūsų paminklinėse vietovėse.

Tuo labiau dar ir dėl to, kad šiame globaliniame pasaulyje žmonės mažiau betapatina save su konkrečia vietove, vis labiau silpsta gimtojo krašto trauka – pamažu tolstame vienas nuo kito.


Dalia BIELSKYTĖ

Iš tokio tolumo pareiti

Aš snūduriuoju pievos glėbyje.

Sustojo laikas.

Ir mano sapną kaip drugelį vaikos

Jauna gėlėta Rytprūsių dvasia,

Kurios jau niekas nebemato nebegirdi,

Kurios nebevadina čia vardu.

O ji sau veria nuoskaudas ant smilgos

Ir skęsta jūroj debesų baltų.

<> <> <>

Tėvynė taip toli. Anapus Nemuno.

Arti – tremtis, mirtis ir užmarštis.

Akmuo bežadis guli ant gyvenimo.

Koks tavo vardas, veidas, žodis, noras?

Ką svetimiems užklydėliams sakai?

Sutrūkusios istorijos karoliai

Nusirita Tolminkiemio laukais.

Janina Irena SURVILAITĖ

Lietuvninkams

Išsaugojot kalbos, maldos palaimą,

Varpų, giesmių lietuvišką gaudimą,

Senus vietovardžius ir kaimus, –

Proprosenelių šventą palikimą.

Tvirtai ant savo žemės atsistoję

Prie senojo Mažosios Lietuvos kamieno

Visi, kuriuos istorija išpardavė ir išsijojo, –

Ar prisikelsit teismo dieną?

Kur belsitės, jei nebėra šventovių?

Nekviečia sugriauti, šalti namai…

Prieš ką suklupsit, jei nėra altorių?

Kaip šauksit mus, jei pragerti vardai,

Kur pasislėpsim mes su netikrom idėjom,

Kerštu, melu kiekvieną dieną?

…………………………………………..

Išėję ir negrįžę, mirę ir gyvieji,

Budėkit prie Mažosios Lietuvos kamieno!..

1989 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių