Mažosios Lietuvos miestelis paviliojo mintyti
Regina Miežetienė kilme, gyvenimu ir mintimis yra plateliškė. Gimė ir užaugo arti Platelių, dirbo mokytoja Platelių vidurinėje mokykloje, paskutiniais metais – gimnazijoje. Lituanistė. Kūrybinga ir nuolat besišypsanti asmenybė. Vadovavo 1994 metais įkurtam Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansambliui „Platēlē“, su juo apvažiavo Lietuvą, latvius ir kitus kaimynus, dabar priklauso Plungės literatų klubui „Vingiorykštė“.
Regina bendrine ir žemaičių tarme pradėjo rašyti eilėraščius, kuria dainas, pritardama gitara jas atlieka. Paskelbė tris kuklaus dydžio, bet kalbius eilėraščių rinkinius: „Atvertas langas“ (2006), „Saulėgrįžos krante“ (2012) ir „Ant likimo nepyk“ (2014). Jie nedideli, bet kupini nuoširdumo, gyvenimo pulso pajautos, prieraišumo prie tėviškės kampo. Regina yra kukli, darbšti, mylima plateliškių ir plungiškių. Pastaruoju metu jau nebemokytojauja, laikosi arčiau vaikų – Klaipėdoje, bet 2015‒2016 mokslo metais buvo pakviesta į Priekulę čionykštės gimnazijos pakaitine mokytoja, tuos metus ir atidirbo. Tai buvo jos pirmas susitikimas su Priekule ir palikęs, atrodo, nemenką įspūdį. Miestelis viliojo, kvietė įsižiūrėti, skatino mintyti ir rašyti. Taip atsirado šis eilėraščių pluoštelis. Gal juos įvertintų ir „Bangos“ skaitytojai? Ir ne vien dėl to, kad šiandien Priekulė – Mažoji kultūros sostinė.
prof. habil. dr. Domas KAUNAS
Priekulei
Kažkada prie didelio kelio,
Priekulis, sako, gyvenęs;
toj vietoje daugelį metų
dygo sodybos ir degė…
Žemaitiško griebtasi kūlio –
akmeninės trobos jau mūrytos –
išvingiavo gatvelėmis Priekulė,
prigludus prie Minijos kūrėsi…
Nors griovė ne kartą ir žudė
vokietis, rusas, prancūzas,
kraują marios nuplukdė,
vardus ir veidus pražuvusių…
Tepasakos užjūrio vėjai,
kur pamario kraštas išėjo –
išlikti prie didelio kelio
mažos tautelės ar gali?
Laiko upėj nutolusiems
Panyra debesys į tėkmę –
svajonių užrakte gelmė –
(ne)nuramintas alkis lėkti
keliu nukrintančios žvaigždės,
kol šifrai kodų ima blėsti
į upės atspindį srovėj,
kad brūkšnį trupantį padėtum
po žodžio dūžtančios raidės- – –
————————-
Gyvenime, ko gi taip greitai
nudundi tolyn traukiniais,
sumirgęs vaizdų paveikslais,
į stiklą langų laikinai
raštą miražų išraižęs,
tikėjaisi daug pasakyt –
švilpteli dylančiu aidu –
paskutinė stotelė –
išlipk…
Norėjos gražiai nutapyt
nubėgantį vingiais peizažą –
saulės – žvaigždės spindesy
pušies ir beržo zigzagą…
Vakaro – ryto ritme
šypsena pasidalinti,
kaskart apkabinus Tave
į darbus panirti ir rimtį…
Kaip gyveni?
Neklausk –
palauk –
juk sninga,
kūnas ar tik mintys
baltume nugrimzta;
trinksi sniego girnos,
ir sekundžių žingsnį
jau į žiedo vilnį
žada paskandinti…
<<<<<<<<<<<<<<<
Jau šįryt šaltukas
nurausvino dangų,
medį išplėšė iš rūko,
nubarstė šerkšnu atviruką,
žiūrėk – jis už tavojo lango –
gražus siuntinukas –
Naujųjų lyg draugo!
<<<<<<<<<<<<<<<<
Keliauji gyventi –
jaukinti save –
laukinį paukštį,
sudeginti
metų žaizdre
tuksenantį
nerimą baikštų,
kad galėtum
likimų krante
nuotolių aukštį
priglausti…
<<<<<<<<<<<<<<<
Beržų nėriniuos
pinasi saulės mozaikos,
užpiltas šviesos
spurda pavasario vaikas;
paukščių dainoj
supasi lyriškos gaidos,
kol nenubiro šakom
žydintis žirginio laikas.
<<<<<<<<<<<<<<<<<<<
Užtvindyk, pripildyk, nardink
į pavasario pumpurą žalią,
spurgelę beržo kabink –
atminimų skrynios raktelį
arčiau prie širdies – nerakink
gildančio nerimo galių –
vėjams vėjūnams palik
išpustyt ir surinkt po dalelę…
Regina MIEŽETIENĖ
