Elenos Skaudvilaitės penktosios poezijos knygos pristatymas

Lietingą lapkričio keturioliktosios popietę Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos skaitykloje susirinko buvusios mūsų gimnazijos mokytojos Elenos Skaudvilaitės poezijos gerbėjai. Tai penktoji mokytojos, kuri ir dabar gyvena mūsų miestelyje, išleista poezijos knyga „Žodžių dūzgesys“. Keista, kad šalia vaikšto žmogus, taip subtiliai mokantis pasižiūrėti į kartais nuobodžią mūsų kasdienybę.

Popietę vedė lietuvių kalbos mokytoja Irena Juciuvienė, muzikiniais kūriniais ją paįvairino buvęs mokinys Marius Sūdžius su kolege Aiste bei mūsų gimnazijos dainingosios mokytojos. Irena Urbonienė parengė trumpą mokytojos gyvenimo pristatymą skaidrėse. Galėjome išgirsti ir Margaritos Sūdžienės pranešimą apie šį rinkinį, sulaukusį daug pagiriamųjų žodžių iš profesionalių kritikų Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme. Eilėraščius iš šios knygelės skaitė Jūratė Norvilienė, Raimunda Mockuvienė, Irena Juciuvienė, Modesta Barakauskaitė, Adomas Neimontas.

Ačiū gimnazijos bibliotekininkei Reginai Mozerienei, organizavusiai šią popietę ir suteikusiai mums viltį, kad šviesūs žmonės nebus mūsų miestelyje užmiršti…

Muziejininkė Valdonija Karaliūnienė

Gyvenimas suklotas tėvynei

(Apie E. Skaudvilaitės poezijos knygą „Žodžių dūzgesys“)

Sunku įvardinti asmeninį santykį su poete Elena Skaudvilaite. Vadinu ją mokytoja, kolege, nes kartu dirbome Veiviržėnų vidurinėje mokykloje, keletą dešimtmečių buvome namo kaimynės. Bet reikšmingiausia man yra tolimiausia to santykio dalis – Ji man visada buvo ir bus gyva poetė, kurią likimas leido sutikti ir pažinti. Iš smalsumo paėmiau jos pirmą poezijos knygelę „Upelis šnara“, iš nustebimo užrašiau netikėtus įspūdžius. Vėliau su draugišku prielankumu sekiau paviešintą sielos gyvenimą, visada džiaugdamasi ir stebėdamasi atradimais.

Nesu literatė, o po septynerių metų pensinio nedarbo beveik praradau ir literatūros mokytojo įgūdžius. Nepraradau tik sugebėjimo žavėtis išraiškingu poetiniu žodžiu, netikėtu vaizdinio naujumu ir žmogumi – poetu, galinčiu jį, tą vaizdinį, pagauti ir materializuoti. Net kvapą užima savo putinišku įtaigumu reginys: „Aukštu saulės žiedu nešina / Eina išskaidrėjusi diena“. Dieną mato visi, bet šitaip jaučia ir sugeba įvardinti tą jausmą tik išrinktieji. Poetai – žodžių juvelyrai, kurių talentas – Dievo dovana, šventa paslaptis.

Mūsų laikas tas pats ir tuos pačius užduoda klausimus, bet įžvalgos kitos. Kokią esmę kasdienių žodžių ir dienų dūzgesy įžvelgia poetė Elena Skaudvilaitė? Tai, ką užrašiau, galėčiau pavadinti laišku poetei arba rašinėliu apie mintis ir potyrius, sukeltus jos eilėraščių.

Man patinka, kad eilėraščiai turi pavadinimus. Taip jie sužmoginami lyg per vardo suteikimą. Nebereikia klausti, kas šiuo eilėraščiu norėta pasakyti, nes pavadinimas – tai autoriaus apšviesta paslaptis, paryškinta esmė. Pvz.: „Prie versmės“ – Veiviržėnų mokyklos 200 -osioms metinėms; „Nuaidėjusi“ – apie jaunystę; „Brangiausias paveldas“ – tėviškės tarmė; „Neatidalomi“ – prisiminimai apie Tėviškę – Kražius; „Receptėlis“ – (kaip būti laimingam); „Sparnuotas vaikelis“ – apie balandžius; kažkuo labai mielas ir šiltas eilėraščio apie ramunes „Baltos, geltonais viduriukais“ pavadinimas. Man regis, jame užkoduota šypsenėlė.

Viena iš šviesiausių Dievo dovanų poetės gyvenime – Gamta. Ji – prieglobstis, apsauga, džiaugsmo ir įkvėpimo šaltinis. Gamta maitina kartais tokias lepias optimizmo šaknis. Gal ji ir yra ta duona kasdieninė, kurios prašome maldoje? Ir štai saulėtą vasaros dieną džiaugsmo ištikta dvasia sušunka: „Kas darosi, žmogau, kas darosi“. Dvasia ištirpsta gerume: „Gera diena ir sodas geras, / Sodely daržo vagos…“ Kiek nedaug žmogui reikia ir kiek nedaug žmonių, pasiekusių tam tikrą dvasios tobulumą, moka pamatyti, pajusti tuos mažus dalykus ir tiesiog susirinkti juos nuo Žemės veido. Bundanti ir kurianti gamta žadina „maldingą“ švelnumą. Eilėraštyje „Diena su saulės žiedu“ viešpatauja tylus džiaugsmas, sakralinė ramybė (tikriausiai tokios linkime vienas kitam per mišias) ir pavydėtina žmogaus ir gamtos harmonija:

„Visa tai daug kartų jau matei,

Kvimpančias šakas sode lietei

Su kone maldingu švelnumu.

Negeidi kitur. Kitų namų –

Čia esi gyva dalis gamtos,

Šiuo metu be galo užimtos

Savo pareigų – procesų bei vyksmų.

Tos būties tarytum be skausmų.

Aukštu saulės žiedu nešina

Eina, šildydama juo diena.

Vainikuojasi žolė šilumoje

Ir pragydus gieda lapija.“

Šviesus eilėraštis, apnuoginantis pačią buvimo šioj Žemėj esmę ir prasmę, visišką sielos nuskaidrėjimą. Tokia, man atrodo, yra poetės optimizmo ir kasdienio džiaugsmo paslaptis. Skaitau eilėraštį „Džiaugsmas“ ir matau: eina keliu sau vienas žmogus ir šypsosi. Įdomu, kodėl? Ogi perskaitė jo sielai siųstą žinutę ant Žemės veido: „Dabar toli vasaris, / Po visko taip gerai, / Kad šypsenos tik verias / Kaip saulėj pumpurai. / Bučiuojasi balandžiai, / Šakojasi keliai, / Ir dienos čiulba sklandžiai, / Lengvai, muzikaliai.“ Net eilėraščio ritme jaučiu pulsuojant džiaugsmą, kurį niūniuoja laiminga širdis.

Optimizmas, įkvėptas gamtos stebuklo, žadina tikėjimą ir viltį: „Pavasaris ankstyvas – lyg elgeta apšepęs, / Drabužiai apibrizgę, skylėti, murzini, / O kas po nešvarumais, po skarmalais jo slepias, / Žinai ir jo šypsodamos sutikt eini“. Toks atstumiantis pavasario įvaizdis vietoj tikėtino jaunikaičio ant žalio žirgo, skriejančio laukais, ir kokia stulbinanti atomazga. Užburiantis tikėjimas gyvenimu.

Apie gamtą poetė rašo meiliai, kaip apie vaiką: „Balandžių kojelės raudonos įrašė / Į sniegą ar smėlį dailyraštį gražų“. (Eilėraštis švelniu pavadinimu „Sparnuotas vaikelis“). Pristatydama bendrakeleiviui savąją Kelmę, poetė prašo: „… įsiklausyki į vilbantį žvitrų Vilbėną (Ir tartum uodega peliuko / Jo intakėlį Verpeliuką“. Jai rūpi, kuo maitinasi paukščiai. Juk, žinia, nerasi kirmių gelžbetoniniam stulpe. Bet žmogus ir gamta globojami to paties Dievo kryžiaus, todėl „Globėjas gamtos per Velykas genių / Tau atvers stebuklingą meniu“.

Įdomu, kad gamta poetei ne tik gyva ir graži, ji turi savo charakterį, suformuotą nelengvos istorinės praeities:

Kražante, pro Kražius eini

Lyg su mintim būties beribės.

Sava, kaimynė, Gyveni

Žemaitiškos pilna kantrybės.

Gamta – Tėvynės dalis, o ši tema jau skaudesnė.

Sovietmečiu valdžia, beždžionės veidu urgzdama, persekiojo už pastovią ir kantrią meilę, atsiradusią iš meilės gimtiems namams, pilniems nepriteklių ir šviesaus vaikystės džiaugsmo; iš meilės tėvams, ugdžiusiems darbu, daina ir begalinio pasiaukojimo pavyzdžiu; iš meilės takui, vedančiam iš vaikystės kiemo į neprilygstamą Lietuvos peizažą, kur viskas „lietuviškai čiulba ir ulba / Garsais salomėjiškos lyros“. Nenuostabu, kad dėl tokio turtingo ir gilaus jausmo atsirado poreikis saugoti ir ginti Tėvynę. Poeto ginklas – žodis, virstantis kalba ir raštu, kviečiantis, vedantis, mokantis, pabarantis, paprotinantis. Lietuvišku žodžiu kaip siena atsitvėrę, išsaugojom savo žemę, Tėvynę, sostinę ir laisvę – mano poetė. Kudirkiškai pakiliai priėmusi Lietuvos Nepriklausomybę, Ji jaučia „dalinį vilties užtemimą“ dėl šiandieninės Lietuvos „kelio kreivumų“. Gyvenime ir kūryboje Elena Skaudvilaitė pasižymi tvirtomis moralinėmis nuostatomis ir jų pastovumu. Tokią ją užaugino mylintys tėvai – kaimo darbštuoliai, taurino tautiški papročiai, stiprino istorija ir praeitis, gludino tautosaka, turtino knygos. Todėl Ji nebeatpažįsta naujosios Lietuvos veido („gal akis aptraukė koks pelėsis?“). Širdį nebe maudžia, o sopa matant, kaip jaunimas, atitrūkęs nuo savo šaknų, skuba apsigyventi užsieniuose, kaip deginamos pievos ir miškai, kaip užmiršę Baltijos kelio didybę, žmonės tampa „aklais madų vergeliais“. Bet ypač žeidžia valdančiųjų, begėdiškai grobiančių ir besinaudojančių Lietuva, godumas. Šie net įstojimą į Europos Sąjungą sugebėjo padėti savo banko sąskaiton. Žodžiu, šlyja gyvenimas neapsakomai. Savo aplinkoje nesu sutikusi žmogaus, taip nuoširdžiai besisielojančio dėl Tėvynės. Dažniausiai sakome: „Ką aš galiu padaryti? Ką galiu pakeisti? O čia – dar jaunystėje užgimęs noras stiprinti Tėvynę savimi ir pačiai dėl jos stiprėti.

Vilties žarijėlė blėsavo,

Todėl nesuglebo valia –

Suklojau gyvenimą savo

Tėvynei, kad augtų žalia.

Viltis ir dabar gyva, nes gyva yra meilė. Lietuva ta pati, tik ją į klampią amoralumo pelkę stumia „aptukę ir laimingi tautos melagiai“, „neišvalytas elitas“, sėdintis valdžioje. Abejingus, nesuprantančius ar sutrikusius žmones poetė budina savo nuoširdžiu žodžiu. Kviečia kovoti už „bendrą gyvą židinį ir slenkstį“, „kantriu veikimu išgauti rytdienos žalsvumą“. Poetė tiki žodžio galia – jis „Moko, stiprina, guodžia, veda net per lūžtantį ledą“, nes:

„Mano žodžiai kražiškiai

Paprasti, bet tikri,

Iš Sanskrito ištryškę,

Širdyse išnešioti

Gali suokti ir ošti.“

Gyvenimo prasmės ar beprasmybės klausimas nekankina, jo nereikia spręsti. Ir kapas nebaugina, nes pasidarbuota kraštui ir gimtinei. Gal ir kukliai, bet pagal jėgas ir sąžinę.

Poetai – ypatinga žmonių kategorija. Jie „kitokie“, dažnai nepritapę ir atsiskyrę. Tik skaitydama poetės E. Skaudvilaitės kūrybą, pažinau ją kitokią – ne kietą ir nepalenkiamą savo principingumu, o jautrią ir pažeidžiamą, kantriai renkančią į širdies taupyklę šiltus artimųjų žodžius, padedančius ištverti gyvenimo koktumą; pamačiau, kad ji ne rūsti teisėja, kokia atrodė mokykloje, o džiugi dainų, gimtų namų ir ten gyvenusios didelės šeimos mylėtoja, sąžiningai eikvojanti savo jėgas ir dievo dovanotą talentą sunkiai tarnystei gimtojo krašto labui. Gal šis tikslų aukštumas ir atskiria poetę nuo buitines problemas besistengiančio išspręsti piliečio. Todėl vienatvės, vienišumo tema tokia dažna poezijoje. Per santykį su vienatve išryškėja žmogaus esybės vertė. Poetei E. Skaudvilaitei vienatvė turi ypatingą prasmę, nes brandina išmintį, gilina savivoką, išgrynina gyvenimišką patirtį. Mano gyvenimo didžiąją dalį okupavo vienatvė, todėl labai norėčiau išmokti taip joje jaustis: „Su įspūdžiu gyvenimo didžiu šioj vienumoj prie stalo su gėle“. Bet būna, kai vienuma pavirsta juodžiausia vienišyste. Tuomet joje pasilikti išdrįsta tik labai stiprus Dievo remiamas žmogus, nes be Jo paramos esi niekas. Nuo juodvarnių skelbiamos aklumo ir kurtumo bėdos gina žinojimas, kad tarp likusių tau dienų bus ir gerų. Tuo trapiu žinojimu paremtas vienišas optimizmas. Ir vienatvė vėl tampa tobula kaip prinokusi pilnatis, prisirpusi prisiminimais ir praregėjimo džiaugsmu, nes buvo rimtai ir gražiai gyventa. Gyventa darnoje su gamta, saugoma to paties kryžiaus kaip ir žmogus.

Ir vis dėlto kartais gyvenimas atrodo neteisingas, skriaudžiantis, „graužiantis akis ir širdį kaip druska ant žaizdos“, nors jį ir myli tokį, koks yra. Į pagalbą vėl kviečiamas žodis – „šviesa“, žodis – ,,žiburys“, pranašiškas poeto žodis, turintis išvesti visus ir kiekvieną iš aukštapelkės liūno, į kurį šiandien įstumta klumpanti Lietuva.

Vėl stebuklą žmonėms padaryk,

Gelbėk, veski iš šunkelių, žodi…

Įsižiebk, kviesk atgal, žibury.

Pasirodyk, šviesa, pasirodyk…

Žodžiai, ištarti su tokia aistra, man panašūs į magiją. Jie tiesiog negali neišsipildyti.

Pabaigoje – keletas poetės minčių apie laiką. Laikas – tai esatis, kurią reikia pažinti ir prisijaukinti, „Būt su juo, jame ir semtis galių“. Tai keistas draugas, kuris ir viešpatauja, ir padeda augti. O išminties auginimas – tai kelias į laimę. Nors vis mažiau lieka būsimojo laiko, o būtasis kamuoja ilgesiu, bet ramybę atneša žinojimas, kad esi ir visada būsi namie, iš kur nesinori išeiti. Ir niekada nereikės. Nes namai – tai Tėvynė. Jos nuostabioji šviesa šauks iš smėlio atgal.

Ir dar – noriu nubraukti visas savo interpretacijas, dėl kurių nejaukiai jaučiuosi, nes liečiausi prie labai subtilių ir labai asmeniškų dalykų (sielos virpesių). Gal dariau tai nepakankamai korektiškai. Atsiprašydama noriu pateikti jums, mano manymu, patį šviesiausią ir gražiausią poetės Elenos Skaudvilaitės sielos atspindį eilėraštyje.

Birželio vakarą

Vasara dar nesena, negriūva,

Dar augina, rodos, net ir žmogų.

Vakaras dabar, ramybė srūva

Į miestelį ir po tavo stogu.

Tu dabar tartum delnuos birželio,

Atvangoj pelnytoje paniręs.

Dar gėlėtos gairės tavo kelio

Ir saulelė ne visa už girios…

To jaukumo pilnas tavo kiemas

Ir namai, nardinami į rimtį.

Tu ir vienas, ir tikrai ne vienas,

Keldamas Dievop rasotą mintį…

Ačiū poetei už gyvenimo kūryboje pamokantį ir įkvepiantį pavyzdį, ir tegul visada žydi to gyvenimo gairės.

Margarita SŪDŽIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių