Eilėraščių emocinis užtaisas sustabdo pamąstymams

Poezija dabar nebėra tokia populiari, nes žmonės tiesiog baiminasi suvokti, kaip beprasmiškai švaisto savo gyvenimus

Vasaros skaitymų Drevernoje atradimas – poetas Darius Rekis, Klaipėdos universiteto Studentų reikalų skyriaus vedėjas. Aktyviai dalyvaujantis universiteto akademinėje ir studentų veikloje, visada turintis svarią pilietinę poziciją Darius geba derinti ir darbą, ir pomėgius, yra apsigynęs edukologijos mokslų daktaro laipsnį.

– Prieš penkmetį išleidai eilėraščių rinktinę „Pasislėpusios saulės šviesoj“, prieš porą metų pasaką „Viską susapnuoti dar kartą“, šiais metais skaitytojai skaito Tavo „Pražydusias klumpes“. Esi pristatomas kaip romantinio braižo poetas. Ar romantizmas dabar, moderniųjų technologijų laikais, visuotinio pamišimo dėl pridėtinės vertės amžiuje, yra artimas jaunajai kūrėjų kartai?

– Manau, turėčiau prisipažinti, jog kurdamas niekada negalvoju, ar aš moderniai rašau, ar ne ir kokiai čia krypčiai savo kūrybą priskirti. Poezija, mano galva, pati savaime turi sąsajas su romantika. Nesvarbu, kokia ji bebūtų. Rašymas šiais laikais ir knygų leidyba, matyt, liko tik tiems, kurie nėra labai praktiški… Todėl leisiu sau teigti, jog ir jaunųjų kūrėjų karta, nepriklausomai nuo to, kokia jų kūryba, romantizmo, idealizmo turi bent jau rašančiojo asmenyje, jo mąstysenoje.

– Ar pasitaikė įsimintinų knygų, kurios nuo mažų dienų „kabino“ taip, kad net dabar atsimeni? O poeziją mokyklos, studijų suole pats ar skaitydavai?

– Dažniausiai skaitau fantastiką, nors nebijau paimti į rankas ir kitokio pobūdžio knygų. Jei knyga patinka, ją perskaitau per porą vakarų, o jei ne, tai ji gali nugulti lentynoje ilgam. Iš vaikystės puikiai prisimenu Lewis Carroll (Charles Lutwidge Dodgson)„Alisą Stebuklų šalyje“ ir tikriausiai visą Žiuli G. Verno kūrybą. Visada buvau svajotojas. Iš čia, matyt, ir tas romantizmas.

Mokyklos metais mano lietuvių kalbos ir literatūros (Stanislovas Aukselis) bei darbų (Algimantas Kiminius) mokytojai buvo poetai, tad poezija gana natūraliai atėjo į mano gyvenimą. Nevengdavau jau ir tuomet paimti eilėraščių knygą į rankas, nes eilėraščiai paprastai turi sukoncentruotą emocinį užtaisą, kuris verčia sustoti ir pamąstyti. Šiandieniniame skubančiame vis kažką kaupiančiame pasaulyje to labai trūksta. Gal todėl poezija dabar nebėra tokia populiari, nes žmonės tiesiog baiminasi suvokti, kaip beprasmiškai švaisto savo gyvenimus…

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?

– Dar mokyklos metais atradau poeziją kaip tam tikrą saviraiškos formą. Tuo metu taip pat gana intensyviai domėjausi ir skulptūra, medžio drožyba. Net laikiau dailės egzaminą, bet prasidėjus studijoms Klaipėdoje liko tik rašymas. Jei galėčiau nerašyti, tikrai nerašyčiau, bet, matyt, negaliu. Įkvėpimas užklumpa įvairiausiose vietose ar gyvenimo situacijose. Dažnas eilėraštis būna parašytas nemigos naktimis ar kelionėse. Tikriausiai tai jau yra dalis manęs.

– Dariau, žinau, kad esate pilietiškas, aktyvus klaipėdiškis. Įdomu, kaip kuriantis žmogus telpa į kasdienybės rėmus?

– Kuriančiam visada lengviau tuos rėmus peržengti, ištrūkti iš jų, nes kūryba ne tik paįvairina, bet ir užpildo kasdienybę. Mano gyvenimas nėra kažkuo ypatingas, sunkesnis ar lengvesnis nei daugelio. Tiesiog kai darai tai, kuo tiki, viskas atrodo paprasčiau. Nors esu reiklus kitiems – lygiai taip pat keliu reikalavimus ir sau, todėl dažnai tenka nusivilti. Atrodo, gali padaryti viską be priekaištų, bet vis išlenda kokia aplinkybė, kuri nuo tavęs nepriklauso, ir viską sugriauna. Tačiau tai ir yra gyvenimas. Tokiomis akimirkomis svarbiausia nenuleisti rankų ir vėl bandyti. Tokia ta mano kasdienybė: nesiliaujantys bandymai nugalėti nesibaigiančius iššūkius.

– Dabar tokios rietuvės knygų mus pasitinka bibliotekose, knygynuose, o dar internetinė erdvė… Ar Tave pastarųjų metų lietuvių literatūra kuo nors nustebino, itin sujaudino?

– Šiandien išties sunku kuo nors nustebinti. Leidyklos dažniau linkusios versti ir leisti patikrintus užsienio autorių kūrinius nei rizikuoti leisdamos savus, tad labiausiai turbūt stebina tai, jog Lietuvoje vis dar yra daug rašančiųjų. Šiaip jau lietuvių literatūra mažai kuo nusileidžia, o gal ir niekuo nenusileidžia užsienio autoriams. Suprantama, yra ir prastų pavyzdžių, bet kur jų nėra? Kalbant apie man patinkantį fantastikos žanrą, tai situacija čia jau kiek prastesnė. Iš nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų galėčiau išskirti tik vieną tikro bestselerio vardo vertą, tai 2008 m. išleistas Giedriaus Vilpišausko fantastinis romanas „Vėjas nuo jūros“. Jei kas domisi lietuviška fantastika, šią knygą tikrai rekomenduočiau perskaityti.

– Su „Pražydusiomis klumpėmis“ apkeliavai daug bibliotekų, turėjai įvairių susitikimų su skaitytojais. Pasisėmei išminties, įkvėpimo? Gal ir savo naujausiam kūriniui – romanui?

– Ne taip jau daug kur ir spėjau dar. Vasara – atostogų metas. Rudenį laukia kur kas daugiau knygos pristatymų. O romaną jau baigiau. Liko redagavimas ir leidybos „malonumai“. Šiuo metu dirbu prie dviejų naujų projektų ir dar turiu idėją trečiam.

Susitikimai su skaitytojais visada nuteikia maloniai ir motyvuoja tęsti tai, ką darau. Bendravimas su įvairiais žmonėmis praturtina idėjomis, reikia tik mokėti klausytis. Man susitikimai su skaitytojais yra neatsiejamas rašymo privalumas. Deja, ne visos bibliotekos džiaugsmingai priima mažiau žinomus kūrėjus. Tenka paplušėti, kad surengtum daugiau knygos pristatymų, o ir finansiškai tai retai kada apsimoka.

Tėviškės ilgesys

Prunkščiantis žirgas

Ryto rasa aptaškytas pasagas

Blizgina saulėje –

Girgždantys vyriai –

Sukrypusių svirno durų

Daina pasauliui…

Dūzgiančios bitės

Dienai suteikia prasmę,

Gyvybės medžiams –

Labas, ištartas vėjui…

Ašaros liko žemei…

Klūpo šešėlis mano,

Prisiminimų apakintas…

Paguoda

Bangų rauda

Klampoja smėliu –

Balta bure

Mojuoja ilgesys –

Į kopas pasislėpt

Nuo vėjo –

Nedrąsiai skuba

Pamesta viltis.

Ir tyliai,

Taip,

Kad niekas

Negirdėtų,

Ant molo

Jūrai kalba

Nepažįstamosios

Siluetas…

Jūrai

Jūra į krantą

Lietumi atsistojusi

Vėjo myluojama

Tau dievagojasi,

Jog nekalta, jog

nepatyrusi…

Trykšta aistra,

Nes tokia – gimusi…

Kol abejingas

Stebi žuvėdras,

Jūra lietum

Prie tavęs prisiglaudžia –

Kužda vėju tyliai į ausį:

– Eikš, saulės vaike,

Nuplausiu…

Ne makiažą,

Ne dulkes,

O akmenis,

Kuriuos vis neši,

Kurių nebepakeli…

Taip tarsi dovaną jai paaukoji –

Savo gyvenimo patirtį…

Atgaila

Tik angelai

Lietaus lašais

Į langus beldžiasi

Norėdami pažadinti mintis, –

O lapuose rudens

Likimas meldžiasi:

– Nukrist ar nenukrist?..

Į išgalvotą laiko vėją,

Šešėlius, kuriamus

žvaigždžių

Tiek daug

Savų ir svetimų sudėjai –

Svajonėms miltų;

Ašaroms vilčių…

– Girdžiu! – nuaidi veidu

Sūrus pripažinimas

nuodėmės.

Ir palengva akmuo

paleidžia

Suspaustą trupinį vilties.

Kartais

Kartais nukrenta žemėn dangus

Po audros debesim

apsikamšęs…

Nežinai: Kas buvo? Kas bus?

Nežinai, kiek tu pakvaišęs?..

Šypsos saulė, glosto

sparnus

Ir plasnoji, nors niekad neskraidęs –

Buria ateitį vėjas guvus,

Buria ateitį mėnuo ir žvaigždės…

Ko ieškojai? Ką nori atrast?

Šypsos saulė – žino kas bus…

Tiek nedaug gyveni, kad suprastum –

Kartais nukrenta žemėn dangus!

Beveik

Beveik negimei,

Bet gimęs

Negali beveik numirti.

Beveik niekada

Neguodžia

Nei tą, nei kitą kartą…

Beveik gražus,

Beveik protingas –

Tyčiojasi beveik.

Beveik surakintas,

Kad ką pakeistum.

Beveik per stiprus…

Epilogas

Gaivinantis

Vasaros vakaras

Tėviškės verandoje

Kvepiant pražydusiems jazminams,

Lyg svajonių namo,

Kurio niekada neturėsi

Interjero detalė,

Liko įkalintas prisiminimų –

Tik todėl, jog tu pasikeitei…

Darius Rekis

„Pražydusios klumpės“ 2016 m. Klaipėda