Literatūrinė „Banga“: ieškojimai ir atradimai

Literatūrinė „Banga“: ieškojimai ir atradimai
12 birželio, 2018
0

Šiandien „Literatūrinės „Bangos“ skaitytojams pristatome pradedantį autorių Piero FERRARI, italą, gyvenantį ir dirbantį Vilniuje, uoliai besimokantį lietuvių kalbą. Įsimylėjęs buvusią gargždiškę, prieš kelerius metus sostinėje sukūrė šeimą, o patekęs į naują giminę susidomėjo jos istorija. Viena iš istorijų yra susijusi su mūsų rajono atokiame kaime gyvenusia, karo metais įsimylėjusia belgų belaisvį, mergina. Romantiškas pasakojimas apie nelaimingą meilę, nes mergina priartėjus frontui visgi nesiryžo palikti namų ir bėgti į Vakarus kartu su mylimuoju, giminėje sklandė iš lūpų į lūpas. Įdomu tai, kad informacinių technologijų specialistui Piero ši istorija sužadino kūrybiškumą ir jis pradėjo rašyti apsakymų ciklą apie merginos Julijos jausmų pasaulį ir jos gyvenimo likimą.

Skaitytojams pateikiame pirmojo apsakymo ištrauką.

Julija

(Apsakymo ištrauka)

Sniegas pradėjo gausiai tirpti, bent jau pagrindinėje kaimo gatvėje ir pievose piečiau nuo miško. Atrodė, kad žiema ištrynė karą, bet galbūt tik pristabdė. Žinios iš uosto buvo kontraversiškos: kai kas matė kareivius išvykstančius, kiti gi prisiekinėjo, kad kas savaitę atvykdavo kaliniai su vis kitomis uniformomis. Vokiečiai tai pralaiminėjo karą, tai užkariaudavo visą pasaulį.

Gargžduose jų beveik nebuvo, miestelio ribos jie neperžengdavo, neskaitant gal tik kelių prapuolusių vištų arba karts nuo karto dingusios alaus bačkos. Galiausiai net Klaipėdoje jie nesukėlė didelių rūpesčių, prisijungę ją kaip Mėmelį prie savo vokiškojo Reicho dar 1939 metais, gyventojai išvengė ir barbariško elgesio, kurį teko patirti kaimynams lenkams Varšuvoje arba Dancige. Aišku, žydai, nespėję pasitraukti į Vilnių arba į šiaurę, patyrė kraupią lemtį. Ji mąstė, kad taip galėjo nutikti bet kam, tuo labiau, įsivaizduokim, jei nesimeldei Dievui kasdien, kaip kad darydavo ji, arba bent jau kas sekmadienį, kaip likę šeimos nariai.

Aišku, nukentėjo ir vienas kitas lenkas, bet jie to nusipelnė. Ne, jokiu būdu ji nieko neturėjo prieš lenkus, pagaliau vietiniai lenkai, kuriuos ji pažinojo, buvo šaunūs ir visada lankėsi mišiose, bet galvoje jai skambėjo senelio žodžiai: „Pro mus ėjo ir vokiečiai, ir rusai, ir prancūzai, bet niekas neužtruko ilgiau nei vienai žiemai, net lenkai!“

Gal tikrosios sakinio prasmės ji ir nesuvokė dar ir todėl, kad jų kaimynai, Malčevskiai, čia gyveno bent dvidešimt žiemų, taigi kažkas iš lenkų pasiliko. Iš kitos pusės buvo sunku suprasti, ką senelis iš tiesų turėjo galvoje, jis kalbėjo tik seniausia žemaičių tarme ir dėl bet kurios jo frazės, kad ir pačios paprasčiausios, kas kartą reikėdavo pasukti galvą.

Julija buvo sumani, pilna gyvybės ir jai darėsi ankšta paprastame kaime. Rytais ji padėdavo šeimai apeiti bulvių ir burokų laukus, popiet miške netoli sienos rinko grybus ir uogas bei prižiūrėdavo už namo esantį sodą. Vakarais, jei dar turėdavo jėgų, užmigdavo prie istorijos knygų, kurias skolinosi iš Tėvo Dariaus, atsidavusio kaimo klebono.

Mokytis jai visada patiko, bet kelerius metus prabuvus toje pačioje kaimo mokyklos klasėje, jai teko mesti mintį tęsti mokslus. Ne tik todėl, kad buvo mergaitė, bet dar ir ekonominės sąlygos buvo nepalankios.

Saulė kasdien vis labiau įsidrąsindavo, bet laukus sėti dar buvo anksti. Tad Julija beveik visas dienas leido miške prie sienos, rinkdama žoleles arba traukdama kokį kvailą zuikį iš mėgėjiškų jos sugalvotų spąstų, kurie su metais vis labiau tobulėjo.

Miškas pavasarį negailėdavo dovanų, kurias saugojo per žiemą, galbūt todėl senieji pagonys rodydavo jam savo dėkingumą prasidėjus gražiajam metų laikui ir prašydavo gėrybių prieš prasidedant sunkiajam. Kelis kartus ir ji, tarsi žaisdama, padarė mažą altorėlį, ant kurio palikdavo duonos kampą arba gėlių. Aišku, Tėvui Dariui apie tai niekada neužsiminė, nes jokiu būdu nenorėjo būti palaikyta ragana ar dar blogiau.

Kad ir kaip bebūtų, Julijai miškas labai patiko, ypač kai nutirpus sniegui sugrįždavo gyvybė. Ji aplankydavo savo mėgstamus medžius ir slaptus krūmus, kurie niekada jos neišduodavo, savo šaltinėlį, šalia kurio spęsdavo spąstus, ir miško proskyną, kur ji susirentė nedidelę pašiūrę ir kurioje mėgo leisti savo retas laisvas vasaros dienas. Jei ir negalėdavo užsibūti, kasdien užsukdavo bent palaikyti tvarkos.

Kaip jos mama dažnai kartodavo:

– Vieną gražią dieną tu ištekėsi ir teks prižiūrėti vyro namus. Net jei tai būtų arklidė ar avidė, tavo užduotis bus išlaikyti ją švarią. Tai geros žmonos užduotis, jei tokia būsi, susirasi gerą vyrą.

– Jei mano vyras bus geras žmogus, tai ir aš būsiu gera žmona – kas kartą drąsiai atrėždavo Julija. – Niekada negalėčiau būti kitokia nei esu tik tam, kad patikčiau vyrui.

– Kai patiksi vyrui, tada ir tapsi moterimi. Kol kas esi tik vaikas.

– Bet man jau dvidešimt metų, mama!

– Tu vaikas, kuriam nėra nė dvidešimties, Butkute!

Piero FERRARI

Evaldas DIRGĖLA, kūrėjas iš Gerduvėnų, jau pažįstamas mūsų „Literatūrinės bangos“ gerbėjams iš publikacijų, skelbtų prieš kelerius metus. Evaldas poetinį žodį dar papildo ir vaizdiniu. Pastaruoju metu menininkas savo kūrinius publikuodavo respublikinėje kultūros spaudoje. „Kodėl savo kūrybą siūlau „Bangai“? Todėl, kad tai švarus laikraštis, atliepiantis žmonių kasdienybę, apie paprastus dalykus rašantis nepaprastai nuoširdžiai“, – samprotauja menininkas.

Motinos kalba

Gimtoji motinos kalba – ne atspindys – pradžia

dar prieš tikrovę kasdieninę

Iš jos šaltinio laiko dykumoj

skaidrus vanduo ištrykšta ir

kelia tyliai žiedą drovi gėlė tamsoj, ten

kur tarytum net ir nėra gyvybės jokios –

spalva sušvyti rojaus prarastojo sodas

Kol sakinys nepabaigtas tašku

nepaskubėk į smėlį dar prasmegti

Vandens yra, tik būk kantrus

būk nesutrikdomas dvasia, o

tavo rankos tegul būna kietos

jeigu pasiryžai šulinį savajam miestui

iškast

Širdis tavoji tegul būna paprasta kaip mažo vaiko

Miškuos senolių erdvės saviesiems žodžiams augti

susirask

Kada gūdi tyla net po bažnyčių skliautais puošniais

grėsmingai plėstis ima –

karalystę

Kas regima ir kas nematoma akims apžvelk

kaip palikimą

Tuomet iš žodžio grožio ir rupios teisybės

Nepavaldžią Laikui

Nesunaikinamą tvirtovę amžinojo jausmo ręsk savy, giliau negu skausme

Aukščiau nei visa, ką šiuo kūnu supranti

Kovas

Kai kovą lapų skiautės

po žiemos numirę grįžta kartu

su vandeniu kantriu į žemę vėsią

o medžiai šaknimis į gruodą įsikibę

dar atsigert nedrįsta

baugu – ar speigas

iš anapus neklaidina?

Šaltiniai po korėjančiu ledu suklusę ieško kelio

slapta susižinot ir susitikt save, draugus,

savuosius atpažinti rasti ir įspėti –

metas, rankas į saulę tiesti, kilti tiems, kas neketina pasivėlinti į šventę

Tamsa negrįš, jei iš anapus jai neleisim grįžti

Galveles nulenkę, kuklų ryžtą, mažais būreliais

baltumu snieguolės spindi

Savo širdis dangui puošti nepamirškim

Saulė teka

Nenoriu mirti

noriu šokti šį gegužį šviesų

kartu su gegute ir gyvate

Visi – keleivis sakalas, pavasaris ir tu miela –

– visi mes šokame po aukštu dangumi nuo vakaro lig ryto

per naktį tol, kol sandalai plyšta neatlaikę trečios žiemos

Nešokame po traukiniu nė vienas

važiuojame verčiau prie jūros

netabaluojame rytais pakibę

ant šviesos stulpų tarpe vaiduoklių

temdančių gatves

ir skiriam karštus pasimatymus

po laikrodžiais kurie seniai sustoję

ir raikom rupią kasdienybės duoną nuolankiai

paliekame venas, paliekame arterijas meilingai

gyvybę širdžiai tiekti ir kraujas teka

ir kantriai plaka širdys –

mūsų dangoraižiai mažyčiai;

plaukiame į jūrą ir negeriam sūraus vandens rūstybės

ir nuskaidrėja akys po naktų baisių bemiegių

pro ašaras dangus skaistus šviesėja

nusišypsokim saulei – netgi naktį

ji buvo mūsų, buvo mums ištikima

mums dovanotas šviesulys didingas

jos nematėm, o ji juk rūpinos visais

nes (turim pasakyti)

mėnulis danguje patenkintas pūstais žandais švytėjo

ne pats

vėsus gegužis saulei tekant

bet baigėsi naktis, jau rausta skliautas aukštas

jau saulė teka – rytas

Evaldas DIRGĖLA

Janina ZVONKUVIENĖ yra buvusi ilgametė vieno iš uostamiesčio dienraščių žurnalistė, minint Spaudos, knygos ir kalbos atgavimo dieną apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos vardiniu medaliu už nuopelnus žurnalistikai. Ji – širdinga žemaičių tarmės puoselėtoja, sakanti, kad labai džiaugiasi „Vakarų Lietuvos“ puslapiu, išleidžiamu žemaitiškai. „Kur tik pagaunu „Vakarų Lietuvą“, o ją randu ir Telšiuos ar Kretingoj nuvažiavusi, tai perku vietos laikraštį, kad galėčiau tą puslapį paskaityti“, – sako Janina, maloniai „Literatūrinės bangos“ skaitytojams padovanojusi savo romantišką eilėraštį.